2017 01 24, Antradienis
žurnalai
rekomenduojame
vardadieniai
Pagrindinis arrow Namai arrow Vaikas ir augintinis: nustatome bendravimo taisykles
Vaikas ir augintinis: nustatome bendravimo taisykles Spausdinti El. paštas
2007 birželio 26

Visi puikiai žino, koks geras draugas vaikui gali būti augintinis, ypač, jei vaikas šeimoje – vienas. Beveik visi mažyliai domisi gyvūnėliais, myli ir trokšta jais rūpintis. Tačiau specialistai pataria įsigyti gyvūną tik tada, kai vaikui sueis 6 metai. Būtent tokio amžiaus vaikai ima įsisąmoninti, kad gyvūnas – tai ne žaisliukas, kad jis, kaip ir žmogus, gali jausti skausmą, džiaugsmą ir liūdesį.

Ne kartą girdėjome apie gyvūnų užpultus ir sužalotus vaikus. Statistika rodo, kad dažniausiai šunys sukandžioja jaunesnius nei 5 m. amžiaus vaikus. Ir neretai tie patys šunys yra auginami būtent toje pačioje šeimoje. O kodėl jiems neįkąsti, jei tai „daro“ (šuns akimis žiūrint) ir visi kiti šeimos nariai – tėvai, seneliai? Pagalvokite -  kas dažniausiai šeimoje yra baramas, auklėjamas pakelta balso intonacija („aplojamas“), kas kartais gauna „beržinės košės“ („kandžiojamas“)? – Vaikas! O šuo viską mato ir supranta savaip: toks elgesys su vaiku – mažiausiu gaujos nariu – normalus ir leistinas.

Tačiau mažus vaikus kartais užpuola ne tik šunys, tiesiog kitus įvykius rečiau komentuoja žiniasklaida. Įkąsti gali ir žiurkėnai, katės - stipriai apdraskyti. Tėvų užduotis – laiku sustabdyti agresyvų gyvūno elgesį su vaiku, ir atvirkščiai, neleisti vaikui skriausti augintinio. Tėvams reikia žinoti keletą taisyklių, kad galėtų padėti vaikui ir gyvūnui susigyventi:

1.    Atsinešti į namus gyvūną – tas pats, kaip atsinešti naujagimį. Štai kodėl geriau, jei gyvūnas namuose atsiranda tuomet, kai vaikui 8-10 metų. Nes gyvūnui, kaip ir vaikui, reikia gana daug laiko adaptacijai šeimoje, reikia išmokti bendrauti su šeimos nariais. Juk šunelio auklėjimas užima tiek pat laiko, kiek ir vaikučio auklėjimas.

2.    Pradinį vaiko ir gyvūno pažinties etapą turi nuolat stebėti suaugęs žmogus. Suaugęs turi juos abu pamokyti bendravimo taisyklių, ir stebėti, kad nei vienas, nei kitas nenukentėtų.

3.    Vaikų žiaurumas nebūtinai yra tyčinis. Neretai mažylis tiesiog nesupranta, kaip reikia paimti ir laikyti gyvūnėlį, kaip jį glostyti. Tačiau jei matote, kad jūsų vaikas su gyvūnu nederamai elgiasi specialiai, turite tuojau pat imtis priemonių. Mokykite vaiką elgesio taisyklių savo pavyzdžiu, demonstruokite savo gerumą ir švelnumą augintiniui, ir vaikas labai greit tai supras. Jei šeimos nariai bus abejingi vaikučio augintiniui, netrukus ir mažylis ims elgtis su savo gyvūnu kitaip.

4.    Paprašykite vaiko pažvelgti į pasaulį gyvūno akimis, pasijusti jo kailyje: kaip tu jaustumeisi, jei tave tampytų už ausyčių? Jei tave erzintų, mojuodami žaisliuku panosėj? Aiškinkite vaikui, kad net ir pačio ramiausio, paklusniausio gyvūnėlio kantrybė gali išsekti, todėl nevalia jo erzinti.
 
5.    Mokykite vaiką atpažinti grėsmę. Jis turi suprasti grėsmingus ženklus: šnypštimą, urzgimą, dantų šiepimą ir pan. Gyvūnai, kaip ir žmonės, ne visada turi ūpo žaisti ir dūkti. Kartais ir jie nori pabūti vienumoje.
 
6.    Gyvūnas gali tapti agresyvus, jei liečiate jį, kai ėda, miega, arba jam skauda. Mokykite savo vaiką, kad negalima liesti ėdančio ir miegančio gyvūno. Labai svarbu, kad vaikas gerbtų augintinio teises. Pvz, gyvūnas gali turėti mėgstamiausią žaisliuką ar kauliuką ir tapti agresyvus, kai vaikas jį atiminėja. Viena dažniausių įkandimų priežasčių – savo maisto gynyba.

7.    Pasistenkite, kad vaikas pratintųsi prižiūrėti gyvūną pats. Taip jis pasijus jo šeimininku, mokysis atsakomybės, užuojautos. Jei vaikas jaunesnis nei 12 m., jis dar negali visiškai vienas deramai pasirūpinti gyvūnu. Tačiau net ir patys mažiausi vaikai gali paduoti gyvūnui vandens ir ėdalo, arba išplauti dubenėlį, kartu su tėvais išrinkti žaisliuką zooprekių parduotuvėje.





 
 
Pirmyn >


REKLAMA