Su vyru nesutariame dėl sūnaus auklėjimo

damos, supraskite pagaliau, kad IR VYRAI moka aukleti vaikus. Vaikams reikia laisves, o ta geriausiai supranta butent vyriska gimine

Niekas ir neabejoja vyru sugebejimais. Taciau, musu seimoje, daugiau laisves vaikui duodu as. Vyras net buvo vaika isdresiraves (ir mane priverte taip dayrt) kojos i virtuve nekelt, t.y. neperzengti linijos, skiriancios svetaine nuo virtuves plyteliu. Argi vaikams tokios laisves reikia? Arba as kazko nesuprantu... Gal vyrai ta laisve kazkaip kitaip suvokia. Tuomet butu labai saunu, jei paaiskintumete - kaip.

Oi, ką jūs į jokį profesionalūmą aš nepretenduoju, bet rašau, ką matau tiesiai šviesiai



Nei jūs, nei jūsų vyras nesate stiprios asmenybės - stipri asmenybė moka nusileisti, moka ne tik savyje gerbti kitus, bet ir parodyti viešai ir akivaizdžiai pagarbą. Stipri asmenybė gina silpnesnius ir nesmurtauja prieš silpnus ir vaikus. Stipri asmenybė imasi veikimo ir daro ką gali. Stipri asmenybė neaimanuoja dėl to, ko negali padaryti ir dėl to nei savęs, nei kitų nekaltina. Stipri asmenybė neieško priekabių ir kaltinimų kitų žodžiuose ir veiksmuose. Stipri asmenybė atvira tiesai, nuo jos nebėga, nelenda po kaldra kai mato problemas ir nepilsto filosofijų, kad pateisintų problemas. Stipri asmenybė atsispiria daugumos nuomonei ir neplaukia pasroviui, kai akivaizdu, jog ta srovė neša pragaištin.

Jūs nesate stiprios asmenybės - stipri asmenybė pirmiausia mato ir pripažįsta savo silpnumą.

Eikite pas psichologą viena. Tai irgi padės. Linkiu stiprybės

cia biskuti nenormaliai

Radau daug panašumų su mūsų šeima. Tik tiek, kad mano vyras lankstesnis ir po truputį leidžiasi pakreipiamas. Jo nuomone vaikas tai toks dalykas kuris turi būti matomas, bet negirdimas, ir dabar mūsų dukra lipa man ant galvos . Nors mano nuomone ji visai normalus vaikas, be jokių isterijų ir bereikalingų ožių. Tik reikia laiko ir kantrybės susitart. O vaikui pasitikrint ar mama nepakeitė savo nuomonės kokiu nors klausimu reikia nuolat
Labai stengiuosi (kartais tikrai reikia pasistengt ), kad nepradėčiau prie vaiko sakyt vyrui - leisk, nesibark, nešauk ar pan. Sulaukiu, kol nueina miegot mažoji ir tada jau bandau kalbėt. Tik, aišku, niekada nebūna: brangusis, mums reikia pasikalbėt apie vaiko auklėjimą . Kartais tarp kitko pasakau: pastebėjai, kai tyliai ką nors sakai ji klausosi. Prašau turėt kantrybės, nekreipt dėmesio į kai kuriuos dalykus. Kartą sakiau, kad suprantu jog neturėjo tėvo pavyzdžio (tiksliau turėjo pavyzdį koks neturi būti tėtis), bet jis GERAS tėtis, o sutart su vaiku išmoks. Bandau pastebėt kiekvieną kart kai jie žaidžia abu, o tas būna taip retai .

Man taip pat keistos pasirodė kai kurios taisyklės Onmi namuose. Kodėl vaikui NEGALIMA eiti į virtuvę? Suprantu lysti prie viryklės, peilius, stiklines imti, bet čia jau suaugusių rūpestis kaip vaiką nuo to apsaugoti.

O aš su Daileles situacija panašumų radau pas mus... Nu vyras - bičas normoj, sūsų ant rankų nešiojo iki metų, be priekaištų naktimis kėlėsi, bet kai tikrasis auklėjimas prasidėjo, jau kai vaikas paaugo - karas kažkoks prasidėjo namie Pasimečiau visai Žaidimus supranta tik "vyriškus", nu dar lego padėlioja, paskaito knygas...O jau vyriškų žaidimų metu vaikas spiegia, cypia, sako , kad skauda, o tėtis nereguoja. Sūnus, aišku, kenčia, nes dūkti nori be proto, dažniausiai pasibaigia viskas ašaromis... Arba, kaip vakar - staugimu TOOOOOKIU vyro, kai peržengė vaikas ribas. Niekada anksčiau nesimušdavo mūsų trimetis. Dabar išmokino tėtis Dar gerai, kad vaikis vanoja tik jį, niekada pykdamas, visad - viliodamas žaisti. Man jų žaidimai kančia, stengiuosi nesikišti, bet jau kai persibrėžia žandą nuo smilkinio iki lūpos, man nebegera lieka
Sakysit - keisk vyrą?Arba - išmoks su laiku žaisti vyras? Nžn, man rods tingi jis šviestis, daug dirba. Šiaip, galima sakyt, priekaištų neturiu daugiau jam, ir laiko stengiasi skirti kuo daugiau ...
Mums vieniems čia taip?

Mano vyras dabar ypatingai daug dirba, tai kantrybes nelabai daug tai ziuriu kad paskutiniom dienom mazoka demesio vaikui skiria na ir matau kad erzlus yra, bet laikosi is paskutiniuju kad balso nekelt, baisu kad nepratruktu koki karta ir neuzbliautu ant vaiko. Bet siaip nera pas mus tokiu jau kietu vyrisku zaidimu, kad ten mustis ar ka. Zaidzia mano vyrai kartu ir masinytes ir lego, ir flomasteriais piesia ir leliu teatra is kojiniu tetis padaro.Kazkaip svelnus jis pas mane o vat pats sunus kartais kai issiduksta buna jau nekontruolioja judesius tai ir pasimust is dideles laimes moka, bet tetis uzkutena ir vel viskas tvarkoj.Nera pas mus jokiu liniju ir garso ribojimo, kur nori ten eina, na nebent laiptai tai tuo atveju varteliai yra, na nebent keleta taisykliu pvz. jei eini laiptais tai tik palei siena, kai nusileidi i pirma auksta uzsideti batukus nes ten dar tik betonas be grindu dangos, nelipti ant palangiu dar . Nemetyt zaislu i televizoriu ir langus ...na zodziu tokios naturalios tos taisykles, galima sakyti paciu musu ir vaiko saugumui.Man nesuprantama kodel vaikui negalima i virtuve eit, turiu tik viena paaiskinima, tevai negali sutvarkyti erdve ir tiesiog nepriziuri pacio vaiko. Musu su vyru auklejimo budas mazdaug sutampa, abu esam pries bet kokio pobudzio smurta( fizini ir psichologini), na tai svarbiausias dalykas o visa kita kazkaip derinam. Na pvz. jei as nubaudziau ir neleidziu paziureti filmuko tai vyras kaip vaikas neprasytu TV neijungs, ir atvirksciai.Kartais ir as nesutinku del bausmes, bet vaiko negailiu, patylom kad nematytu paprasau vyro ja sutrumpint. Aisku musiskiam tik 3 metai kaip bus toliau pamatysim. Nezinau kaip sutreaguociau jai vaikui per zaidimus rimtai skaudetu...ar suzalojimai kokie tyciniai atsirastu...manau cia kaip tik reikia kystis kol dar ne velu...

Tai va, ir man rodos, jog dabar pats laikas sustatyt viską į savo vietas, nes nežinau, ar įmanomas toks dalykas, kad per laiką tėtis išmoks žaisti. Pati pagavau save, kad nžn, kas geriau būtų, ar kad vyras su vaiku žaistų savo žaidimus toliau, ar sėdėtų prie kompo.Pastaruoju atveju bent neklyktų niekas Ir dėl pačio sūnaus yra toks momentas: klykauja, žvygauja, atseit skauda jam, verkšlena, o apsisukęs lenda, vėl viskas gerai. Arba net vakar: sėdim ant sofos, aš pakutenau mažiui kaklą, atsisuko nepatenkintas - tėti, baik, aaaiii... Pamatė, jog aš - šypsosi, viskas gerai. Gal įprato, kad tėtis skaudžiai gali padaryti? O gal etapas toks, kai tėtis lieka priešu nr.1, o mama viskas? Draugams taip buvo, po pusmečio praėjo.
Įdomu išgirst būtų mamas, kurių vaikai paaugę jau. Kokiais būdais "šviest" vyrus, kurie kaip visada dirba be proto. Įvedinėt taisykles ( prieš savaitę surašiau raštiškai, priklijavom ant spintos ), atšvietinėt straipsnius? Provokuot diskusijas su kitais jo draugais, auginančiais vaikiukus? Su vaiku man visai lengva, nu su vyru šiuo klausimu:oh

Bet jus jau kokia saunuole esat, taisykles ant spintos, diskusijos, straipsniai, cia jau zingsnelis i prieki. Stiprybes jum ir istvermes.

Dėkui už gerą žodį Gal išgirs mane žmogus pagaliau Arba reikės imtis ir man "vyriškų žaidimų" metodo

O jusu vyras ne homofobas kartais?

Sakyčiau tipinis variantas - pvz. žiūrėt į tai jam nemalonu ir tiek. Na yra minėjęs, jog užsieny sunku šalia sėdėt autobuse šalia besiglamžančių vyriukų. Nu ir aš nenorėčiau
Numanau, kodėl paklausėt. Bet čia kitas variantas:vyras augo be tėčio, gal todėl sunkiau atrasti priėjimą prie vaiko.