Fizinis vystymasis

Devynių mėnesių kūdikis paprastai jau gali mažiausiai minutę išsėdėti neprilaikomas ir pakelta galva. Nugara iki pat juosmens tiesi, o kojytės per kelius truputį sulenktos. Pastangos, kurių dar prireikia šio amžiaus kūdikiui, kad išlaikytų pusiausvyrą liudija, kad naujasis įgūdis dar nėra tvirtas.

Jei mėginsime sėdintį vaiką lengvai stumteldami išmušti iš pusiausvyros, jis dabar jau mokės atsiremti ranka ne tik priekyje ir šone, bet ir už nugaros.

Bet labiausiai jam patinka judėti: jis pradeda ropoti ir šliaužti ant pilvo, iš pradžių atgal, vėliau ir į priekį. Tuo metu jis daugiausia naudojasi rankomis ir alkūnėmis; šis judėjimo būdas mažylį gerokai išvargina. Šliaužimo fazė paprastai būna labai trumpa - ją pakeičia ropojimas.
Pratintis ropoti keturiomis padeda kliūčių įveikimas. Jomis galėtų būti, pavyzdžiui, į ritinį susuktas užtiesalas arba specialūs pripučiami plastikiniai ritiniai. Vaikas kniūbsčias paguldomas ant ritinio ir, rodant įdomų žaisliuką, skatinamas persikelti į kitą pusę. Besisūpuodamas ant pripučiamo didelio kamuolio vaikas mokysis išlaikyti pusiausvyrą.

Jei pastatysime kūdikį ir laikysime jį tik už rankučių, jis kelias sekundes tvirtai stovės ant kojų, remdamasis jomis visu svoriu. Tačiau vaikas galės tik trumpą laiką šitaip išstovėti, nes stačias dar sunkiai išlaiko pusiausvyrą. Mažylis jau bando atsistoti laikydamasis už baldų.

Mažylis suspaudžia mažus daiktus tarp nykščio ir sugniaužtų pirštų. Anksčiau daiktai atsitiktinai iškrisdavo kūdikiui iš rankos, pavyzdžiui, siekiant ranka ko nors įdomesnio. Dabar vaikas gali specialiai paleisti daiktą iš rankų. Jis mėto savo žaislus ant žemės ir džiūgauja, kai tėvai prisideda prie žaidimo, kantriai juos rinkdami. Šį „žaidimą“ vaikas mielai kartoja.
 
Rankų lavėjimą skatins įvairūs žaidimai su dėžutėmis, formelėmis, kurias galima sudėti vieną į kitą, taip pat su kibirėliais, iš kurių galima išimti ir atgal sumesti detales. Mokykitės ridenti ir mėtyti įvairaus dydžio kamuoliukus.

Psichinis ir socialinis vystymasis

Savo šeimoje vaikas jaučiasi gerai, džiaugiasi, kai su juo žaidžia tėveliai ar broliai, sesutės. Tačiau svetimus atstumia, nesileidžia liečiamas, aiškiai ir ryžtingai reiškia savo norus. Reaguoja susierzinimu, kai iš jo atima žaislą, ir pravirksta, jei kas nors vyksta ne pagal jo valią, norėdamas prisišaukti tėvus. Jis smalsus ir mėgsta daryti atradimus, juda nepailsdamas, veržiasi prie visko ir nori viską pažinti. Daug ką jis jau norėtų padaryti pats, tačiau dar ne viskas pavyksta, ir dažniausiai būna dėkingas už pagalbą.

Susižavėjimą mažyliui kelia kiekvienas surastas daiktas, kuris paaiškėja besąs žymiai įdomesnis už žaislą. Puodukas, lėkštė, šaukštas, puodas, stalčius ar tualetinis popierius, kurį galima - juk tai kur kas įdomesni daiktai nei kamuolys ar barškutis. Jis jau gali tiksliau suvokti erdvės santykius ir sudėlioti dvi kaladėles vieną į kitą.

Dabar mažyliui labai patinka vaikiški žaidimai: "Katu katu katučių", „Kur joji Jonai?“ arba pirštų žaidimai: "Virė virė košę" ir pan. Į klausimą: "Koks tu didelis?" atsako iškeldamas rankutes ir rodydamas, koks jis didelis. Dainuodami tradicinę dainelę: "Katu katu katučių" paimkite kūdikio rankas ir parodykite, kaip reikia ploti. Iš pradžių kūdikis tikriausiai neišties delnų, bet iki metų pabaigos jis išmoks tai padaryti, svarbiausia - neversti. Gali praeiti kiek laiko, kol mažylis išmoks ploti pats, bet tai tikrai įvyks. O kol kas jis gali būti patenkintas laikydamas jūsų rankas ir plodamas kartu su jumis. Galite pabandyti ploti ir kojų pėdutėmis!
 
Į klausimą: "Koks tu didelis?" atsako iškeldamas rankutes ir rodydamas, koks jis didelis. Iš pradžių padėkite vaikui išskėsti plačiai rankutes ir sušukite: „Toks didelis!“

Jau septintąjį mėnesį žaidėte su kūdikiu slėpynių: ant galvos arba ant akių užmesdavote skudurėlį, o kai jį nutraukdavote, vaikutis džiūgaudavo. O dabar jis jau pats ieško mamos, pasislėpusios už kokio baldo. Jūs bandote atkreipti mažylio dėmesį, protarpiais pažvelgdami iš už slėptuvės ir pašaukdami. Kūdikis įtemptai laukia kad ir kelias sekundes ir tiesia kaklą ton pusėn, kur slepiatės, o kai pagaliau pasirodote, pasitinka jus džiaugsmingu juoku.

Kaip žaisti: Užsidenkite veidą (rankomis, antklodės kampu, drabužio krašteliu, arba pasislėpkite už užuolaidos ar lovelės) ir paklauskite: "Kur yra mama (tėtis)?“. Paskui atidenkite veidą ir sakykite: "Aš tave matau!" Būkite pasiruošę tai kartoti ir kartoti — daugeliui kūdikių šis žaidimas labai patinka.

Kalbos raida

Tėvams be galo jaudinanti yra ta diena, kai jie pirmą kartą išgirsta žodžius: "ma-ma", "tė-tė", "ba-ba". Tokius dvigubus skiemenis galima laikyti žodžių pirmtakais. Vis dėlto, nereikia pamiršti, kad tokio amžiaus vaikui jo paties ištarti žodžiai dar neturi konkrečios prasmės. Taria juos pats dar nesuprasdamas. Tačiau mažylis mato džiaugsmą, pasididžiavimą ir nuostabą. Taip paskatintas, jis kartoja žodžius vis dažniau. Tai mes suteikiame jiems prasmę. Vaikas jau daug ką supranta. Atsisuka, išgirdęs tariant jo vardą. Jam lengviau suprasti žodžius, susijusius su kokiu nors judesiu. Pavyzdžiui, kai sakome "duok", ištieskime į jį delną.

Jau ir mažesnis vaikas reagavo į akustinius dirgiklius. Dar visai kūdikėlis būdamas jis išsigąsdavo, išgirdęs netoliese garsiai subildant. Šešių mėnesių sulaukęs jis pasukdavo galvelę ton pusėn, iš kur sklisdavo čežėjimas ar kitoks garsas. Dabar kūdikis susikaupęs įtemptai klausosi tylių garsų ir ūžesių, pvz., laikrodžio tiksėjimo arba telefono signalo, ir ilgokai negali atsidžiaugti tuo, ką girdi.