Įkraunama...
Įkraunama...

Pradžia.

Pirmas susitikimas...

Skaičiai... daugybė skaičiukų mirga galvoje, sukasi kaip losimo automato ruletė. Kaip suvest galus, kaip atlikt duomenų analizę tokioje krūvoje man sunkiai suprantamu skaiciuku...Matematika niekada nebuvo mano stiprioji puse...O varge vargeli...reik parašyt ta ataskaita. Skambinu Martynui...mano studijų draugas...geras žmogutis...na is tokiu, kuriuos pazinus galėčiau ir įsimylėt...toks patikimas, geras... Prisiskambinu is antro kartoir is karto pasigailiu, kad trukdau žmogų atostogų metu. Bet vėlgi jis geranoriškai sutinka padėt man n-taji karta....Jis profesionalas...jis moka suvaldyt tuos skaičiukus...sukist i reikiamas programas, kad gautųsi ir man suprantamas rezultatas. Beliks tik apibendrinimą ir išvadas parašyt.
Skubu i jo namus. Ne tuščiomis. Po pažastim pasikisusi arbūzą, kitoj rankoj tirpsta ledu dezute. Kazkaip nedrąsiai spaudziu duru mygtuką....
Kol Martynas kovoja su skaičiukais, virtuvėje ruošiu desertą... Esu šiuose namuose pirma karta, o viskas taip pazistama. Nesunkiai randu deserto indelius, įrankius... Prikraunu pilnus dubenėlius ir kylu i antra auksta...
Negerai.....nelabai gerai...Martyno kompiuteryje esanti programa per silpna, norit išgaut idealu rezultatą. Nuskamba pasiūlymas perkelti duomenis i brolio kompiuteri....Tik visa beda, kad brolis nemėgsta, kad kas nors lįstų i jo kambarį, o tuo labiau i darbo kompiuteri...Kita vertus, as net nežinojau, kad Martynas turi broli... Bet jo nera namie..be to jis išvažiavęs... Susirenkam diskelius ir tipenam i kita kambarį... Jau matau pirmuosius taip lauktus rezultatus....Jega.....pavyko....Ir atsitik tu man taip, kad mus kaip kokius meilužius uztinka anksciau is komandiruotes grįžęs vyras...
„ Ka jus cia veikiat?“ nuskamba griežtas ir šaltas balsas, kiek piktokas, pavarges..siurkstus...Zvelgiu i akis.....melynu akiu žvilgsnis prikausto.. svilina, degina...zvilgsnis piktas, nuliudes... nusivylęs.... Nezinau, kokiu būdu spėju pamatyt grazius tamsius plaukus...tiesi vyriska nosis....siauros, bet ryškios lupos...piktai sučiauptos...“eikit is cia“....jau pakeltas tonas...akys mane zudo....nejucia imu virpėt....“eikit is cia...abu“...as neinu...as lekiu kaip kulka....stoviu apačioj susigūžus, nejauku.... nieks ant manes taip nesauke....kam reikėjo taip saukt....girdziu balsus virsuje...nusileidzia Martynas ... ramina, atsiprašo....noriu namo...Martynas eina paimt paliktu diskeliu, o as begu namo....nenoriu daugiau matyt to žmogaus akiu.... Skambina....nekeliu....sms...atsakau, kad man viskas gerai, as pakeliui namo....


Papildyta:
„Jeigu, kada manęs prireiks...“

Darbo valandos praslinko klaikiai ilgai... Nedave ramybes mintys apie ataskaita. As turesiu ja paruosti pati. Na kagi, pribrendo reikalas išmokti pačiai spręsti savo problemas. Sedziu namie su žalios arbatos puodeliu...delioju duomenis, bandau išspaust is savo progameles maksimumą... Svarbiausia tikėti, viskas turi pavykt... Skambutis i duris...As nelaukiu sveciu....Neturiu tam laiko... Skambina dar karta... rangausi nuo kedes ir einu atidaryt.... žvilgteliu pro akute ir atsišlieju....sirdis kalėtojas.....keliai linksta........Jis??????? Ka daryt? Panikuoju... Turiu atidaryt......Turbut girdėjosi žingsniai anapus....Ikvepiu giliai giliai....
Akys....tos pacios mėlynos akys perveria mane kiaurai...nepiktai...netgi nedrąsiai...sutrikusiai....jos net nuklysta i sona....tyla........“as atnešiau diskelius......ir duomenis sutvarkiau......kaip suprantu, tai ir norėjo padaryt Martynas“......Aciu....tik dabar kvieciu užeit, nors ausyse spengia ir pati negirdžiu savo balso. „Noriu atsiprašyt.....uz vakar.....negraziai gavosi“.....praeitis...niekis......tikiuosi jis negirdi, kaip mano širdis daužosi...spurda iki gerkles ir neleidzia žodžiui išsprūsti. Jis istiesia ranka su diskeliais... Rodos, laikau juos rankoje...bet issprusta....pabyra...kaip filme....noriu pasilenkt....bet jis jau renka.... jaučiuos klaikiai sumisusi, na kas cia su manim darosi? Reik susiimt... „as tokia nerangi...atsiprasau....ir aciu uz viską“....sekunde musu rankos sustingsta laikydamos viena ir ta pati daiktą...sekunde musu akys vel susitinka nedrąsiam žvilgsniui...jis sypteli....svelni banga nubega jo lupomis...nubega tiesiai man i širdį...
Bandau teisintis, kad negaliu pakviesti arbatos, daug reikalu, labai uzimta (kokios cia nesamones?).... Jis prašo paskambinti jam, jei prireiks pagalbos... jis jauciasi skolingas man...



Man jau tavęs reikia...

Praejo kelios savaites ir ant mano darbo stalo atgule dar viena šūsnis lapu su skaičiukais....koreliacijos, patikimumo koeficientai, analize, išvados....Pora dienu deliojusi pati, pasiduodu......jauciuos tokia pavargus.... tokia netekus ramybes...sujauktom mintim....Skambinu Martynui...jis pirma karta atsisako man padeti.... tyliai verkiu....ir vel sedziu akis susimeigus i monitorių....dar pora dienu kančios ir jau matyti rezultatas...as galiu, tereikia tikėti....
Skambutis... nežinomas numeris.....zemas svelnus vyriško balso tembras...“as viską žinau.....kodel neskambini?...susitikim“...
Vel stoviu priešais tas pačias duris...tik si karta nuspausti duru skambuti tukstanti kartu sunkiau... bet kelio atgal nebera. Kito pasirinkimo taip pat.
Duris atidaro nepapratai gilaus žvilgsnio apie 35m vyras...Perbraukia ranka plaukus, grypsteli sau uz nosies galiuko (irgi jaudinasi?) pasveikina silta sypsena....einu vidun, stengiuosi nesuklupt ant slenksčio.... Kalba risasi sunkiai....as pati savim stebiuosi...jauciuos tokia sukaustyta, kaip pirmoke kokia...ar dar baisiau....Esu pasiryžus viską padaryt pati, tik leiskit man pasinaudot savo programine iranga. Kylam i viršų....tas pats kambarys....Sedu i darbo kede...negaliu susikaupt...jis stebi man uz nugaros...
Negaliu nei minutes negalvot, kad jis salia....kiekviena smegenų lastele sugeria jo kvapą, atodusi... Visas kambarys prisipildęs jo esybes.......nenuostabu, cia gi jo kambarys.....kiekvienas daiktas jo paliestas....Pajuntu jo ranka ant savosios....jis vedzioja pele ir delioja duomenis i jiems skirtus laukelius.....mano ranka dega....taip norisi ištraukti, bet negaliu....ji tarsi suakmenejusi, isikibusi i ta pele....jauciu jo kvėpavimą prie dešinio peties....jo kvepalai gėriais i mano plaukus....nuseda ant mano odos....tikiuosi jis negirdi, kaip daužosi mano širdis...
Keliauju i virtuve ruošti arbatos....jis lieka prie kompiuterio.....vel varstau spintelių dureles, plikau arbata...dairausi po namus ir akys uzkliuva uz smulkmenų, kuriu pirma karta nepastebėjau...Jis grizta....taip greitai.... Geriam arbata....tiksliau stengiamės gerti....tyliai.....taip tyliai, kad gurkšniai su trenksmu musasi kelia i skrandi...stringa žodžiai...as tai ne as...ir jauciu, matau- jis tai ne jis....kas vyksta?
Dabar jaučiuosi skolinga as. ....Kaip atsidėkoti.... „Nustok manes bijoti“...jauciu kaip raudonis uzlieja mano veidą....jauciu, kaip virpa puodelis mano rankose.... Sie žodžiai tiesa....bet man nuo to nelengviau....net dar sunkiau...
Susitariam susitikti penktadienio vakare...vakarieniauti.... as juk skolinga...jam savo draugija....juk as pažadėjau...nustoti bijoti....bet as bijau ne jo...o to jausmo, galingesnio uz mane pacia....
Kada atsisėdam prie stalelio kavinėje, staiga laikas sustoja...tarsi ant musu butu užvožtas stiklinis gaubtas...niekas aplink neegzistuoja, tik mes...du poliai šiapus stalelio...o padavėjai- tai jau kitos planetos...su savo gyvenimais... Kalbam....daug daug kalbam..is širdies, juk nieko aplink nera....apie viską, nes niekas musu negirdi....Jis juokiasi....ir dovanoja man savo placia, atvira sypsena....bandau akim sugauti ta kadrą ir paslėpt giliai giliai.... Kada pakylam eiti jauciu jo ranka ant liemens...jauciu jo peti...uzuodziu jo kvepalus.....gera ji jausti taip arti...
Jau kelios minutes sėdim automobilyje prie mano namu.... Kazka groja radijas, as nieko negirdžiu... siurbiu akimis jo akiu dangaus zydryne....jo lupomis vel begioja šiltas šypsnys.. jo rankoje dega mano delnas....Dar akimirka ir as atsisveikinu...isslystu is rankos ir skubu is masinos...skubu nuo tos artėjančios akimirkos....o gal man tik pasirode? Bet akys nemeluoja...

Papildyta:
Likimo ženklas?

Jis žadėjo paskambinti...paskambino...ir mes kalbėjom neskaičiuodami laiko....jis turejo daug darbo, todėl savaitgali nepasimatėm. O as jau spėjau pasiilgti...
Pirmadienis. 8 val ryto. Sedziu kursu auditorijoje su 12 tokiu paciu nelaimeliu, nieko nenusimananciu ir viltingai tikinciu, kad tas savaites trukmes kursas padės susivokti tu skaiciuku makalynėje. Mane cia atsiunte darbdaviai...matyt turejo tam priežastį.... Ir as tuo džiaugiausi...gal tai padės nebegalvot apie ji... Mes kiekvienas turime savo darbo staliuką su kompiuteriu, o priekyje auditorijos, kursu vedejo vieta. Bet ji kolkas tuscia...“Labas rytas. As busiu jusu....“tas balsas akimirksniu prikauste mano zvilgsni prie stalo kampo......girdziu žingsnius iki stalo priekyje...girdziu atsegamo segtuvo garsą ir siurenancius lapus... „Taigi dar karta labas rytas. As Tomas....“ Zvelgiu i jo nustebusias akis....kurios tartum sako, ka tu cia veiki? Pastebiu nežymiai kilstelėjusius antakius- na ir staigmena...As tvardaus nesišypsojus, bet jis laikosi rimtas ir solidus, kaip priklauso...
As visa savaite mėgavausi juo. Kaip jis dėsto medziaga, diskutuoja, masto ir gestikuliuoja...As nevaržomai galėjau spoksot i ji, nes ir kiti 12 nelaimeliu spoksojo i ji... Tik visos šitos smulkmenos man buvo daug kartu svarbesnes, nei tie dalykai, kuriu tikėjausi išmokt kursuose.
Penktadienis. 14 val. Mes laukiame kol atneš suštampuotus pažymėjimus, kad sėkmingai išklausėm tuos kursus, vedamus pacio nuostabiausio, gražiausio, protingiausio ir kitokio „paciausio“ vyro. Suskamba telefonas...Sefas kvieciasi i darba, skubiai reik mano parašo. Viena ranka stengiuosi įbrukt šviežiai kvepianti pažymėjimą i krepšį, kita ranka vis dar laikydama prie ausies telefoną, pazadu atvykt kuo skubiau. Lekiu koridorium, vos ne kaktomuša trenkiuosi i jo glebi. O jau tada skubam abu...Kelios nereikšmingos frazes, galvoje mintis, kad tik suspėti, kol šefas i Vilniu neisdume be reikalingu parasu. Spejome.
Isienu pro duris....tik dabar pamatau, kokia nuostabi rugsėjo diena...Bobu vasara....Man i akis sviecia saule...kitoj gatves pusėj pravėręs langą laukia jis....sypsausi....ne taip gera širdyje......norisi kvailioti ir šėlioti....Vaziuojame pietauti, plepam, pokštaujam, kvatojam.......kaip gera matyt ji, toki atsipalaidavusi, toki laiminga... Einam pasivaikščiot mariu krantu. Tikrai, diena nuostabi....saules atspindžiai raibuliuoja vandeny, akina, vercia prisimerkt....Jis pagauna mane i glėby...nepaleidzia....vejas man taršo plaukus....jis stengiasi juos sulaikyti, bet vejas galingesnis....mane akina saule, bet jis man neleidzia pasisukt ....jis taip arti......akimirka sustoja.....saule pasislepia uz debesies ir matau akis....skestu, tirpstu....jauciu virpuliuką Saules rezginyje...kvepavimas darosi paviršutinis, diafragma visa virpa....tarsi man truktu oro.... jis siurbia akimis mano lupas, glosto veidą ir nuslysta petim... lupos traukia viena kita, tokios išsiilgusios...
Nuo kalniuko atbega būrys vaiku....filmo juostele nutruksta....jis atsidusta, lupomis paliecia man kaklą....atsilosia....apgailestaudamas šypsosi...vaikai krykstauja, meto akmenis i vandeni, o man graudu iki negalėjimo...

Aš taip ilgai tavęs laukiau...

Klajojam pakrante susikibe uz ranku...Rytoj Martyno gimtadienis....o as net nežinojau, kada to gero žmogučio gimtadienis....kviecia ir mane...kazkaip nepatogu... „Martynas neprieštaraus....sutik....busi mano viesnia“...svaigstu nuo jo artumo, nuo balso ir ranku šilumos...
Martynas nustemba, tiksliau paerzina ir kilsteli antakius, kai mes įžengiame pro duris... Trumpas sveikinimo žodis ir sprunku nuo smalsiu zvilgsniu...noriu įsiliet i bendra mase.... Jis manes nei per zingsni nepaleidzia... man taip gera....Prieina Martynas.... „Kada cia spėjote?“....“Ilga istorija“....“Jis toks...kazkoks kitoks....“...“As irgi laiminga“ ...
Paskui pasirodo kazkokia izuli ir stacioke panele, pasirodo ju teveliu senu draugu dukrele... Vyniojasi apie ji kaip gyvate...nepaleidzia is savo gniauztu... Ir tos 20 min prilygsta man didžiausiai kanciai... Isgirstu replikų...ji visada taip elgias... nesu is tu, kurios puola ir gina, greičiau tyliai atsitraukia... Stebiu ji is antro aukšto kolidoriaus...akim kažko ieško....o ta gyvate šypsosi jam i akis....Kazkas is apačios pasauke mane, kad paduočiau rankine...Jis pakele akis... ir paziurejo i mane taip, kad kiekviena karta susapnavus ta zvilgsni sapne, as slapčia prisiglaudžiu prie miegančio kuno, alsuojančio ramybe, pasitikejimu ... ir tąkart man suspaude širdį, norėjosi begt, pasislėpt...nes jo akyse pamačiau atspindi savo kančios...o kencia, tik mylintys....
Jis pasivijo...isuko i savo glebi...“nebėk.... tik tu svarbiausia.....tik tavęs man reik“...... lupos pacios ieškojo lupu....kaip svelnus drugeliai liete mano veidą...slydo per oda, gere kvapą... norėjosi prasmegt, sunykt, susiliet....toks išlauktas, išsvajotas.....kaip man tavęs reikėjo...kaip seniai as tavęs laukiau...

Pradžios pabaiga.


Atsakyti
Labai graži istorija, kaip iš kokio filmo wub.gif sėkmės jums 4u.gif
Atsakyti
Ačiū.
Atsakyti
labai graziai pasakota, taip jausmingai wub.gif sekmes Jums 4u.gif
Atsakyti
labai gražiai papasakojai wub.gif nuostabi istorija thumbup.gif wub.gif
Atsakyti
koks ilgas pasakojimas,bet su malonumu perskaiciau blush2.gif grazu smile.gif
Atsakyti
Ach wub.gif
Atsakyti
SUPER thumbup.gif thumbup.gif thumbup.gif LAAAAABAI GRAŽU wub.gif wub.gif
Atsakyti
Labai gražu, skaičiau kaip romaną. Sėkmes jums.
Atsakyti
labai gražu wub.gif
Atsakyti
Labai gražu wub.gif Turit talentą jausmingai rašyti 4u.gif
Atsakyti
sekmes Jums smile.gif
Atsakyti