o kiek temos autorei metu? gal rase, neskaiciau visko...
zinokit, kad ir ka jus besakytumet (nors idomucios tai reiktu neprileist i sita tema, nes jis kalba tai, ka autore nori girdeti), as manau, kad sitas reikalas yra beviltiskas. is visu postu tiesiog svieciasi nebrandumas zmogaus. sako, kad patarimai geri, dedasi i galva, dekoja, bet as duodu ranka nukirst, kad turbut ne vienu nepasinaudos ir liks su tuo diedu viskas po senovei.
Jūs teisi, viskas liko po senovei, matyt aš ne tokia drąsi.
Mažylį pagimdžiau sveiką. Nors pinigų stygius liko. Jis aprūpintas viskuo. Tikra tiesa, kad nėra taip lengva likti vienai su vaiku ir priklausomai finansiškai nuo tėvų.
ir man atrodo, kad šie santykiai žalingi jiems abiems, o kažką juose pakeisti labai sudėtinga. Autorė jautri, linkusi kelti bangas. Jos vyras ūmus, linkęs į agresiją ir psichologinį smurtą, išgeriantis, pavydus. Santykiuose abu nelaimingi, ištisai nervai, tirštos spalvos, santykių aiškinimasis. Autorė išlaidauja, nors yra skolų. Dar tas nedidelis paslydimas, apie kurį sužinojo antra pusė. Man čia viskas panašu į sprogstamą kombinaciją...
Bet abejoju, kad autorė kažką keis, deklaruojant, kad dėl meilės, o iš tikro žemiškesni dalykai ne paskutinėje vietoje - bijo likti viena su vaiku, reikia pinigų, stogo virš galvos. Nors man atrodo, kad bent kol gims vaikas, reiktų pagyventi atskirai, kad dėl streso nepamestumėte to leliuko...
Meilės kažin kiek pas mus šeimoj beliko. Jūs teisingai sakot - bijau likti viena su vaiku be stogo ir pinigų. Arba finansiškai priklausoma nuo tėvų. Beje, leliuko nepamečiau. Pagimdžiau sveiką ir linksmą. Dabar guli šalia manęs.
kas, kad kaip tevas geras. Na, paglostys vaikui galvele, pakalbins ir ka??? Cia laime su tevu but? Kai abu tevai riesis kaip kate su suniu, kad stogas kilosis, kai tevas mus mama, na liuks vaizdeliai, a ne? Bet tau svarbu tipo geras tetukas namie. Ne,myli tu to vaiko. Visai. Va del ko liudna. Nieko nedarai, kad ji is pragaro istraukt, tik tau svarbu dieda salia saves turet. Zinai ka. Nezinau kur gyveni, bet tikiuosi, kad Norvegijoj. Lik su tuo diedu, iskus kaimynai, o ten jau valdzia pasistengs vaikiukui kitus namus duot. Ir buk garantuota, jam kitur tikrai bus geriau.
Šlykštu ! Nenoriu su jumis kalbėtis.
Abudu linkę nusikalsti, abudu linkę meluoti ir kitų gerumu naudotis, abudu nevengia nuotykių su trečiaisiais asmenimis ieškoti, abudu isterikai, nevaldantys nei savo emocijų, nei savo elgesio. Abu nemoka tvarkytis su finansais. Faina porelė
P.S.: Mano nuomone, temos autorei reikėtų visų pirma koncentruotis į tai, ką pati daro ne taip ir kodėl. O jau tada iš vyro reikalauti pokyčių. Vien tai, kad ji vyrą paliks, niekaip neišspręs jos asmeninių problemų, kurių ji turi apsčiai ir kurios tikrai neprisidės prie vaiko gerovės ateityje. Ar jie gali pasikeisti kartu gyvendami, ar tam reikia atskirai būti, aš nežinau. Čia jau jiems aiškintis.
Pataisau: Aabu linkę nusikalsti, vyras linkęs meluoti ir kitų gerumu naudotis, abudu vengia nuotykių su trečiaisiais asmenimis, abudu isterikai, nevaldantys nei savo emocijų, nei savo elgesio. Abu nemoka tvarkytis su finansais. Faina porelė 
.
Dabar tiksliai.
tai kad kaip tik, kol bus su vyru, negales nei i save koncentruotis, nei savo vidines problemas spresti. Juolab, vyras irgi nesikeis, nes ji jau anksciau jo prase negerti, o tas vistiek laka, nes tipo taip atispalaiduoja (pasiteisinimas, kaip ir visu eiliniu alchasiu). Mano manymu geriausia jai butu grizt pas tevus, pagimdyt leliu, o su laiku jau butu matyt kas ir kaip. O jei dabar nieko nekeis, tai viskas tik bloges. Plius kentes vaikas. Nes jei nepaliks jo dabar, nepaliks ir veliau. Viskas stebuklingai seimoj tikrai nepasikeis.
Tiesa, bet pas tėvus į 2 kambarių butą, be pinigų. Ar tikrai geriausia išeitis? Vyras mus išlaiko.
Aš manau, kad jei yra noras keistis ir jei matai kur turi problemų, tą galima padaryti (arba bent jau pradėti daryti) įvairiai ir įvairioj aplinkoj. Jei ji supranta savo (ne tik vyro) problemas, tai galbūt efektyviau ir būtų atskirai jas spręsti. Bet jei ji tik kitų prašo (reikalauja) pasikeisti, tai nieko gero nebus. Grįžus pas tėvus visos jos asmeninės ir finansinės problemos bus ramia sąžine perkeltos ant tėvų pečių ir tada jau jie bus blogi, kad jai gyvenimas nemielas. Koks jau ten skirtumas, kur ji sėdės, jei savyje problemų nemato arba nenori matyti. Nei šeimoj, nei pas tėvus niekas stebuklingai nepasikeis. Kodėl tėvai turėtų kentėti dėl jos pasirinkto gyvenimo būdo? Suaugusi teta, tegu pati savo gyvenimu rūpinasi. Yra moterų krizių centrai, kur su vaikais priima ir padeda - tegu keliauja ir prisiima atsakomybę už savo ir savo vaiko gerovę. Arba kad jau abu labu tokie, tai kartu su vyru tegu aiškinasi kaip jiems ten keistis ir ką daryt. Vaikui gal ir geriau būtų, bet tėvų atžvilgiu vargu ar sąžininga. Nebent ji iš tiesų pokyčiams (vidiniams) pasiruošusi būtų. Tada būčiau už tai, kad tėvai jai šiame etape padėti galėtų.
O jūs iš kur žinot, kad aš turiu problemų? Nes pati paskiau, kad po pykstu, isterikuoju ir nuolat priekaištauju? "O aš nesuprantu, kad turiu problemų".
Surankiojau greitai po akim uzkliuvusias citatas. Manau matosi, kad autore supranta, jog pati turi problemu. Suprantu poziuri, kad reikia nesikarti tevams ant kaklo, jei jau suaugusi moteris pastojo ir dar skolu prisidare. Bet tevai yra tevai ir jei yra kazkas, kas jai gali padeti atsistoti ant koju, kodel nepasinaudoti ju pagalba? Autorei reikes labai ildai dirbti su savim, kad pasikeistu, tad kad ir buitine pagalba is salies tikrai ne pro sali. Ir as matau labai mazai sansu, kad jai ta pavyktu padarytu gyvenant kartu su psichologiskai smurtaujanciu (nu ir fiziskai) vyru ir dar leliuka auginant. Vien vaiko auginimas yra didelis stresas ir didelis darbas.
Jeigu be proto nori, tai viska galima padaryti, bet kam reikia sau sunkinti gyvenima (ir vaikui) ir visa tai daryti tokioje aplinkoje? Nematau jokio tikslo.
Tikslas - negriauti šeimos. Sutinku su tuo ką sakot. Bet ar teko jums kada skirtis? Ar žinot kaip skaudu, kaip pasikeičia gyvenimas? Kiek daug drąsos reikia? Aš žinau. Bandžiau ir gailėjausi. Sunku surasti tinkamą vyrą. O dabar dar kai yra vaikas kažin ar įmanoma. Nebent būčiau tobulos išvaizdos ir charakterio moteris, be visų šitų savo problemų ir pasiryžusi lovoj viskam.
Vyrui paliepti negerti ar nepykti tai tas pats, kas jai paliepti neisterikuoti. Aišku, galima sakyti, bet abejoju, kad taip staigiai pasikeis kažkas. Jei į stresą reaguojama pykčiu ar isterija, tai, žinoma, įmanoma tų emocijų neparodyti. Bet ar tikrai įmanoma lydekai paliepus viduje staiga nustoti jausti įprastas emocijas, abejoju. Sukauptos neigiamos emocijos vis tiek anksčiau ar vėliau išlįs, ir nebūtinai pačiu geriausiu būdu.
Gal į jogą ar į meditacijas reiktų pradėti vaikščioti, kad savo vidų susibalansuoti. Ar pas psichologą. Nes dabar patys prisikuria sau problemų ir patys dėl jų stresuoja.
Kodėl povelniu visi užsiakcentavot ant tų isterijų. Taip jos kartais būna, RETKARČIAIS. Kai buvau nėščia, pasitaikydavo dažniau. Dabar dažniausiai nutyliu kai šumas verda nes yra vaikas, nenoriu jo gąsdinti, be to ir pačią šiek tiek mažiau skaudina vyro elgesys, nes turiu ką mylėti ir apie ką galvoti. Bandžiau ieškoti psichologų, bet dabar jau viskas mokama ( geriausiu atveju viena nemokama konsultacija). Mes negalim sau to leisti.
Nežinau, ar supranta. Gal. Ar ką nors daro, kad pakeisti? Man nesimato. Isterikuoja sau sėkmingai, skolose sėdi, nėštumui vos trys mėnesiai, o ji jau nedirba, namie sėdi ir neturi ką veikti. Laukia kol vyras ją palinksmins ir verkia, kai jis to nepadaro. Dirbt eitų geriau, kol dar gali.
Kaip jau minėjau, tėvų pagalba tikrai būtų naudinga ir vertinga. Su sąlyga, kad ji nori keistis, mato realiai savo problemas ir yra pasiruošusi dėti visas pastangas, kad jas išspręsti. Kitu atveju jos problemas turės spręsti (o tiksliau, jas perimti ir su jomis gyventi) tėvai. O iš to jokios naudos.
Spręsti savo emocines ir finansines problemas, ieškot visos prieinamos pagalbos sau ir vaikui. Jei yra kas padeda - paprašyti pagalbos ir ja atsakingai pasinaudoti. Čia rimtai, be ironijos ar paniekos.
Jokios prieinamos pagalbos apart tėvų nėra. Tėvai ją siūlo. Bet aš nemanau, kad geriausia išeitis būtų 4 asmenims dviejų kambarių bute glaustis. Beje, grįžusi į Lietuvą nebegaučiau jokių pajamų. Nebedirbau anksti, nes nebegalėjau. O namie aš visada turiu ką veikti. Kaip ir sakiau, turiu netvarkingą vyrą. Mėgstu žaisti žaidimus ir skaityti knygas + yra TV. Žinoma dabar daugiausia laiko paskiriu mažiui.
LiudnosAkys, 08 Lie 2018 - 20:05, parašė:
Jis nulat kartoja, kad visi is salies mato, jog as psichiskai nestabili. Kad jo visi klausineja, kaip jis su manim istveria... 1. As prie kitu zmoniu negaliu nuslept savo pykcio ( jis mane galutinai uzvaldes) [...] "knisu" jam prota iki negalejimo [...] 2. Tai ko griebtis?
1. Ir kas jus taip pykdo?
2. tvardykitės ir laukite, kol namo grįšite, ir tada santykius aiškinkitės. Jei vis dar galvosite, kad to reikia.
Mane pykdo vyro elgesys su manim. Prieš kažkur išeinant dažnai būnu visaip iškoneveikta, o prie kitų žmonių lyg niekur nieko būnu vadinama mažyte. Aš taip negaliu ( ir vėl mano problemos kaip visi ištisai čia rašo) Aš jei pykstu, tai pykstu. Kaip kaimo boba - tiesiai šviesiai. Nieko nevaidinu. Mano vyras moka persimainyt. Ir apskritai, nesu linkusi atleist kai mane kasnors įskaudina, todėl tas pyktis kaupiasi ir ėda mane iš vidaus. Vyras atvirkščiai - čia supyko, čia atleido.
