Kartais susimastau kada nors ateityje paimt kelis vaikucius globai . Bet tam dar brestu . Nors butume (jei butu dave ) eme vyro pusbrolio vaikucius globot . Bet jo zmona nesutiko ,jai pasalpos reikalingos . Mes ir jas butumem mokeje .Bet cia atskira graudi istorija . Tai ar kyla minciu isivaikinti ar paimti globai vaikuti ? Ir dazniausiai jei imi tai jau ne viena o kelis (juk brolius seseris neskirsi ).
man irgi įvairių minčių įvairiais gyvenimo etapais kyla 
, kažkaip norisi kažkam padaryt gera, suteikt namus, šilumą, gi daug daiktų nuo pirmagimių likę, yra auklėjimo patirtis, daug privalumų ir galimybių, noras...bet vistiek, tai labai didelis, atsakingas, rizikingas žingsnis 
, įvaikinančioms vaikus šeimoms irgi paminklus reiktų statyt
Renax, teisingai sakai, jei yra broliukas ar sesutė, jiems labai didelė trauma būti atskirtiems (bet apie tai-kitam skyrely )
, kažkaip norisi kažkam padaryt gera, suteikt namus, šilumą, gi daug daiktų nuo pirmagimių likę, yra auklėjimo patirtis, daug privalumų ir galimybių, noras...bet vistiek, tai labai didelis, atsakingas, rizikingas žingsnis , įvaikinančioms vaikus šeimoms irgi paminklus reiktų statyt Renax, teisingai sakai, jei yra broliukas ar sesutė, jiems labai didelė trauma būti atskirtiems
(bet apie tai-kitam skyrely )
Vat butent kad realiai nenori . Dar stabdo ir kitokie barjerai .Pas mus visuomene dar tik ruosiasi priimti tuos vaikus normaliai ,o patys ziauriausi yra vaikai . Kai paklausau kaip i juos reaguoja ,sakes musu angeliukai velniukais pavirsta .
zaviuosi zmonemis, kuriu tokia didele sirdis, kad joje telpa ir svetimi vaikai. zinau, kad pati niekada nebusiu tokia stipri. per daug tikiu tuo, jog zmogui didele itaka to, ka jis patyre isciose. matau, kaip mano troskimai, mintys ir norai atgime ant mano zmogucio...
noras augint nelaimingus vaikus labai sveikintinas ir pagirtinas- daugiau tokiu teveliu, ir musu visuomene butu daug sveikesne ir geresne. o valstybes nenoras attiduot... viskas yra padaroma, kai labai nori
noras augint nelaimingus vaikus labai sveikintinas ir pagirtinas- daugiau tokiu teveliu, ir musu visuomene butu daug sveikesne ir geresne. o valstybes nenoras attiduot... viskas yra padaroma, kai labai nori
Man nėra baisu. Vyras mane kaltina, kad aš nesuvokiu, kad nesuprantu atsakomybės, kad tai siaubingai sunkus žingsnis ir pan. O man atrodo, kad reikia noro, tikro realaus noro. Noro, kuris ir vestų, ir skatintų, ir padėtų su viskuom susidoroti po tokio sprendimo. vakar po vizito į vaikų namus aš vėl labai susipykau su savo vyru. Daug prišnekėjau, bet esmė buvo tokia, kad man svarbu nors vienam žmogui padovanoti dalį savęs kaip mamos. Žinot, savo vaikelį paprasta auginti ta prasme, kad tu jį myli be išlygų, o paėmus svetimą vaikelį reikia daug stiprybės, kad sunkią minutę, ar tada kai kažkas nesiseks sutarime jo neįskaudinti kaip svetimo..Aš sutikčiau ir globoti (na dėl diedo daugiu, jei jam taip baisu, kad vaikas reikalauja išlaidų..), bet dar labiau norėčiau įvaikinti. Vienu žodžiu aš vakar įskaudinau savo vyrą, pasakydama, kad man svetimas vaikas šimtąkart svarbesnis nei jis pats ir man nusispjaut kokiom sąlygom aš pasieksiu savo. Paprasčiausiai, gal aš savo vyru nusivyliau kaip žmogumi su visa jo morale, visa jo atsakomybe, sistemingu ateities planavimu ir t.t. Jis net nenori apei tai šnekėti, vienintelis argumentas, kad negali žinoti kaip gyvensi, tai kaip gali paimti vaiką..Aš tikrai nežinau kaip gyvensiu, bet manau, kad jei šeimai kiltų sunkumų, tai tie sunkumai kiltų mums visiems, o ne tik tam įvaikintam mažyliui ir su tais sunkumais reiktų kovoti kaip tikrai šeimai. o juk jis džiaugtųsi, jei aš dabar pastočiau, nors lygiai taip pat nežino kokia ta ateitis. Kur logika? Kur mano vyro logika? Ai, klausiu čia jūsų, nors ir jūs man neatsakysite. Kažkaip pusę nakties vargau su savo mintimis po to audringo barnio, jaučiausi išsekusi nuo vyriškų ambicijų ir egoizmo, supratau ir savąjį egoistišką norą pasiekti savo, bet nieko negaliu padaryti..Žinot ką man pasakė vakar artimas žmogus "už kokias jaunystės klaidas tu nori išgelbėti visą pasaulį? kas per kaltė tave slegia?". Tai mane užmušė. Kodėl gerumas turi turėti pagrindą, kodėl žmogiškumas turi vilkti paskui save kaltę? ir dar daug kodėl....
Rasma, sakai, kad reikia noro priimt svetima zmogu kaip sava. bet kodel tu nenori taip pat besalygiskai priimt savo vyro kaip artimo savo? jus abu neperlipat per savo principus ir savo ambicijas- kiekvienas turit savo tiesiausia tiesa... zinoma, as neturiu jokios moralines teises taves teist ar moralizuot... tiesiog tai, ka kalbu, ateina is mano patyrimo, kuriuo noriu pasidalint, kad kazkas nebekartotu klaidu, kuriu galima isvengt... aisku, tai ne i tema... nors gal kaip tik apie ta pati- gebejima ne savo krauja ir kuna isileist i savo sirdi
| QUOTE (Rasma @ Penktadienis, 05 Gruodžio 2003, 17:26) |
| esmė tokia, kad man svarbu nors vienam žmogui padovanoti dalį savęs kaip mamos. Paprasčiausiai, gal aš savo vyru nusivyliau kaip žmogumi su visa jo morale, visa jo atsakomybe, sistemingu ateities planavimu ir t.t. ... kas per kaltė tave slegia?". Tai mane užmušė. Kodėl gerumas turi turėti pagrindą, kodėl žmogiškumas turi vilkti paskui save kaltę? ir dar daug kodėl.... |
žinai, tavo noras man suprantamas, manau, kad esi nusivylusi vyru, bet ir dar kažkuo (gal-savim ar pan.), gal tuo, kad kažko dar nepasiekei, nerealizavai, nesijauti ypatingai laiminga
Paklausimas "kas per kaltė tave slegia" nėra kvailas, žiūrint mano akimis, jis nėra kvailas žmogus, kažką įžvelgia plačiau, visgi nemažai tave pažįsta, buvo šalia, tik gal per tiesmukiškai paklausė, bet aš tame įžvelgiu kažkokią prasmę, teisybę...išsikalbėk su juo (gi nėra tavo priešas linkintis tau blogo) , paanalizuok save
, savo gyvenimą, nepereikvok, nepertempk savo jėgų, galimybių, norėk ir matyk, tai, kas įmanoma Ir dar...kartais pamanome, ai, pačios nesam laimingos, tai tegul nors mūsų vaikai būna laimingi, mato šviesesnę ateitį, būna geriau aprūpinti ir t.t., bet tokios mintys irgi daug pasako, ir išvada ta, kad nematydamas laimingos tavęs ir tavo vaikas tokiu nemokės būti, ne taip viskas paprasta.
Manau, kad geranoriškai pažiūrėję, daugiau kas atrastume vietos savo namuose, širdyse tam mažyčiui stebuklėliui-naujam žmogučiui
Ir dar, manau, turint savų vaikų arba norint dar savų ateity, retą vyrą galima įkalbėt tokiam sprendimui (su saviškiu jau kalbėjau apie tai, sakė, po kokių 6m. pakalbėsim apie tai vėl:rolleyes:) , kaip įsivaikint vaikelį, moterys drąsesnės, labiau rizikuojančios turbūt
.Rasma, jei matai, kad tai tavo pašaukimas, prasmė, tau tai bus laimė, paguoda ar pan., kad kitaip neįsivaizduoji savo gyvenimo, siek savo tikslo, telieka palinkėt sėkmės ir pasidžiaugt tavo kilniu pasiryžimu
Manau, kad geranoriškiau į tai pažiūrėję, daugaiu kas atrastume vietos savo namuose ir...širdyse tam mažyčiam stebuklėliui-naujam žmogučiui
| QUOTE (nikitta @ Penktadienis, 05 Gruodžio 2003, 8:32) |
| Rasma, sakai, kad reikia noro priimt svetima zmogu kaip sava. bet kodel tu nenori taip pat besalygiskai priimt savo vyro kaip artimo savo? jus abu neperlipat per savo principus ir savo ambicijas- kiekvienas turit savo tiesiausia tiesa... zinoma, as neturiu jokios moralines teises taves teist ar moralizuot... tiesiog tai, ka kalbu, ateina is mano patyrimo, kuriuo noriu pasidalint, kad kazkas nebekartotu klaidu, kuriu galima isvengt... aisku, tai ne i tema... nors gal kaip tik apie ta pati- gebejima ne savo krauja ir kuna isileist i savo sirdi |
Nežinau, turbūt tiesiog nenoriu to. Vyras suaugęs, kasdien senstantis vis labiau diedas, savarankiškas ir pakankamai stiprus ne tik išlikti, bet ir kitam padėti.. besąlygiškai nebesigauna. Aš nenoriu, kad vyrui reikėtų perlipti per save. Man norėtųsi, jog mūsų principai sutaptų, o dabar jaučiu tik kažkokį apmaudą. Aš irgi jaučiu, jog galiu suklysti, bet man geriau suklysti ir per tą klaidą kažką atrasti, nei palaidoti svajones.
Man atrodo, viskas ateina su laiku. Anksciau mes su vyru galvojom, kad mums tikrai uzteks savu dvieju vaiku. O visai neseniai kazkaip as leptelejau, kad gal ir noreciau trecio, bet ne savo. Ir net pati nustebau, kad mano vyras tos minties visai neissigando (nors pries metus piestu stojosi vos uzsiminus). Matyt, su laiku ateina kazkoks "tevystes" supratimas, suvokimas... Net nezinau, kaip cia issireiksti...
Mano vyras irgi bijo atsakomybes, bijo genu, ir viso kito. Prisipazinsiu, ir as bijau. Ta musu mintis apie isivaikinima ir tera tik minties stadijoje. Galbut tam reikia subresti. Juk pries keleta metu mes net savu vaiku dar nenorejom.
Galbut su laiku is to galvojimo iseis kazkas daugiau, noreciau tuo tiketi.
Mano vyras irgi bijo atsakomybes, bijo genu, ir viso kito. Prisipazinsiu, ir as bijau. Ta musu mintis apie isivaikinima ir tera tik minties stadijoje. Galbut tam reikia subresti. Juk pries keleta metu mes net savu vaiku dar nenorejom.
Galbut su laiku is to galvojimo iseis kazkas daugiau, noreciau tuo tiketi.
Pernai kazurk skaiciau skelbima, kad renkama grupe is poru, kurios nori isivaikinti vaikucius. Dirba su jais psichologai. Matyt turetu padeti suprasti tikruosius savo isivaikinimo motyvus ir atsikratyti baimiu bei mitu apie isivaikinima, kuriais visi mes apauge. Kadangi mes tuo metu nesiruosem dar isivaikinti, tai nelankem tos grupes. Beje, ji buvo mokama... Bet pries isivaikinant manau butu naudinga ja palankyti. O siaip tai as noreciau isivaikinti kuo mazesni leliuka, gal net butu imanoma relaktuoti del jo... Tokios mano svajones... As gal kiek kitaip nei nikitta, nebijau to laikotarpio iki gimimo, nes ten mama nori nenori patenkino vaiko poreikius. O va po gimimo - kuo ilgesnis laikas praleistas institucijoje, tuo man baisiau atrodo, tuo sunkiau atrodo butu iveikti vaiko patirta demesio ir meiles trukuma...
