Kai ribos nustoja egzistuoti...

Sveikos

Prisipažinsiu, jau seniai mintyse kirbėjo mintis parašyti čia savo istoriją. Tačiau uoliai ją vydavau šalin, nes žinojau - tai suteiks man skausmo. Man vis dar skauda per daug, kai kalbu, pasakoju, rašau apie tai, ką patyriau. Gal laiko dar praėjo per mažai...
Kas privertė pakeisti nuomonę? Atsitiktinai sutikti komentarai forume.. Neįvardinsiu nei žmogaus, nei nieko daugiau, tačiau padarysiu tai, ką tikrai galiu - atliksiu savo "išpažintį". Nes nuoširdžiai viliuosi, jog galbūt kažkam tai padės.

Esu jauna. Pilnametė Kiek prisimenu save nuo vaikystės, visada buvau burbuliukas. Vaikystės nuotraukose mano pultūs žandukai didesni už visą veidą Tačiau augant figūra šiek tiek pasikeitė - jokiais būdais negalėjau pavadinti savęs apkūnia, o tuo labiau stora. Kiek pamenu, niekas nė nėra peikęs tos mano figūros. išskyrus vieną kartą, kai be galo "malonus" klasiokas garsiai pakomentavo mano "storą subinę" Neatitikau manekenių standartų, buvau apvali, tačiau stengiausi apie tai negalvoti. Žinoma, kaip ir visos paauglės, padejuodavau dėl neva dar vieno papildomo centimetro ant talijos, o kai prieš kūno kultūros pamokas, visos įnikdavo svarstyti, kieno užpakalis didžiausias, buvau viena iš tų, kurios garsiai rėkdavo: "Mano!".Bet juk taip rėkdavome visos iki vienos 
O kas buvo toliau? Sutikau Meilę Ar reikia jums, panelės, moterys ir mamos, sakyti, kaip veikia smegenis jausmai? Tomet staiga išnyko visos mintys apie svorį, apimtis ir visa kita - nes mintyse buvo Jis. Ir Jam mano svoris buvo puikus, tai kodėl turėčiau rūpintis aš?.. 

Ir velnias man vieną dieną pašnibždėjo užlipti ant tų prakeiktų svarstyklių Dabar, kai viskas praeity, galiu pasakyti - nebuvo tie skaičiai siaubingi. Na, gerai, juos reikėjo pakoreguoti, bet tik šiek tiek..
Galvoje staiga gimė planas chuliganas, kaip atsikratyti papildomų 5kg. Kaip? Atsisakiau saldumynų ir bandelių su šokoladu priešpiečiams mokykloje. Ir užkandžiavimų vėlai vakare. Šiek tiek sumažinau porcijas ir pirmenybę išdidžiai suteikiau daržovėms bei vaisiams. Paskutinis štrichas - pradėjau sportuoti. Neturėjau galimybės eiti į sporto klubą, bet sąžiningai paprakaituodavau po valandžiukę namie. Pasąmonėje nedavė ramybės mintis, kad šie mano "eksperimentai" ilgai netruks, nes kantrybė pasibaigs greičiau nei nukris tie nelemti kilogramai, tačiau, pasirodo, turėjau valios daugiau nei galvojau..
Su tais 5kg atsisveikinau maždaug po pusantro mėnesio. Linksmai pamojavau ranka : "Aš stipresnė už jus, ot". Tada mane liaupsino visi pradedant vaikinu, klasės draugėmis, o baigiant močiute Skraidžiau lyg ant sparnų ...
... kurie labai greit nusvilo Ne, kilogramai nesugrįžo. Mane tartum užhipnotizavo tas kitoks gyvenimo būdas. Pamačiusi, kaip gražiai kasdien mažėja skaičiukai svarstyklių ekranėlyje, tuoj pat siaubingai susinervindavau, jei kitą rytą pamatydavau bent 100gr daugiau. Nesąmoningai užsibrėžiau tikslą kas rytą pamatyti vis mažesnį skaičių Ir tai buvo pirmas žingsnis į mano pragarą...
Nežinau, tiesiog nesuvokiu kaip, tačiau manyje atsirado tiek valios, tiek stiprybės ir užsispyrimo, kiek niekada nemaniau turinti. Kaip gaila, kad šias savybes dažnai visi panaudojame ne patiems geriausiems tikslams, o nukreipiame visai į priešingą pusę... Bėgo dienas, savaitės, mėnesiai, o mano kasdieninės maisto porcijos vis mažėjo ir mažėjo... Neliko nei priešpiečių nei pavakarių, ką jau bekalbėt apie obuoliuką prieš miegą. Nuo kiekvieno papildomo kąsnio, o tuo labiau deserto, bėgdavau kaip velnias nuo kryžiaus. Kiekvieną rytą keldavausi valanda anksčiau prieš pamokas, kad spėčiau padaryti pratimus. Bet tai ne viskas   Maždaug valandos trukmės "porciją" sporto gaudavau po kiekvieno į burną įdėto kąsnio... Ir visiškai nesvarbu, kad po poros mėnesių tokio gyvenimo besportuojant jau sukdavosi galva.

Tikriausiai nenustebinsiu pasakydama, kad galiausiai tapo lengviau atsisakyti kąsnelio, nei suprasti, kad po jo laukia šitokios kankynės Žudžiau save, bet buvau pernelyg kvaila, kad tai suprasčiau..
Atėjo šventės, Kalėdos.. O aš kaip šiandien prisimenu, kad tądien pusryčiams suvalgiau apelsiną, pietums vištienos gabalėlį su šiek tiek daržovių, o vakarienei rutuliuką ledų.. Et, atšvenčiau, vadinasi...
Kur buvo mano tėvai? Čia, šalia. Ir jie tikrai labai rūpestingi. Tiesa ta, kad labai lengva manipuliuoti tavimi pasitikinčiais žmonėmis. "Mama, aš pavalgiau mokykloje", "Jau pavalgiau, tu buvai išėjus", "Oi, na ir privalgiau šiandien - ir tą, ir aną... Tikrai tikrai!" Ir jie tiki. Gal dėl to, kad nori tikėti? Gal dėl to, kad kartais visi užsimerkiame prieš tokias problemas, kurios mums atrodo per didelės? Nežinau, bet žinau, kad jų kaltinti tikrai negaliu. Galiu tik save pagirti, kad buvau puiki aktorė ir dar puikesnė melagė. Verta Oskaro.
Tuo tarpu svoris krito, krito, krito.. Jau nebebuvau graži. Buvau perkarusi, vien kaulai. O ar tokios būna gražios? Mokykloje mokytojos pradėjo domėtis mano sveikata, o mažesni vaikiūkščiai praeidami rėždavo į akis visišką teisybę: "Žiūrėk, vaiduoklis/skeletas eina".. 
Ne kitaip ir jaučiausi. Neapsiverčia liežuvis pavadinti to laikotarpio gyvenimu - tiesiog egzistavau. Kas rytą atsikeldavau su svaigstančia galva, o lipti laiptais atrodė nepakeliamai sunku. Juk net lyguma nueiti tolesnius atstumus būdavo pernelyg sudėtinga. Bet netgi kėdė negalėjo tapti mano geriausia draugė - skaudėdavo kaulus. Ir, dar, man buvo šalta. Nuolat drebėdavau iš šalčio, nors ir apsirengdavau trim megztiniais.. Kartais, kai prašviesėdavo protas, paklausdavau savęs: "Viešpatie, negi taip visą gyvenimą?.." Bet, gaila, protas vėl aptemdavo dar nespėjus atsakyti į šį klausimą..
Neįsivaizduoju, kam galėjo būti įdomu su tokiu žmogumi kaip aš?.. Bet Jis manęs nepaliko nė akimirkai Kai jau buvo per daug, švelniai bandė mane įtikinti, kad jau laikas pasakyti stop. Ir aš sakiau. “Ne, daugiau taip nedarysiu. Taip, pareisiu namo ir pavalgysiu kaip žmogus. Taip, viską suprantu ir baigiu nesąmones”. Tai nebuvo tiesa.. Aš melavau. Melavau visiems ir visada, o galų gale, melavau netgi sau. Viešpatie…
Vėliau viskas vyko kosminiu greičiu. Vyko giminės balius ir visiškai netyčia, man išėjus iš kambario, išgirdau savo krikšto mamos verksmą.. dėdžių ir tetų nuogąstavimus.. paniką jų visų balse.. Taip, jie kalbėjo apie mane. Kas man atsitiko? Kodėl taip elgiuosi? Juk tai baisi liga, žurnalų antraštės dažnai mirga vardais tų, kurios mirė nuo anoreksijos.. Ir tai buvo pirmas žingsnis į mažutėlę švieselę ilgo tunelio gale. Žemė slydo iš po kojų, tačiau protas ėmė po truputėlį šviesėti.
Antras žingsnis – fotoaparatas. Pamačiusi savo atvaizdą nuotraukoje, aš… pamačiau giltinę, pajuodusiais paakiais, nušiurusiais (o kadaise tokiais gražiais) plaukais, rankomis ir kojomis lyg šiaudai.. Galėjau suskaičiuoti savo šonkaulius be jokių problemų, o liemenį apimti sau rankomis. Pašiurpau, išsigandau. Nežinojau, ko griebtis, todėl nusipirkau didžiulį pyrago gabalą, kavos ir atėjau pas mamą. Verkiau kaip mažas vaikas, raudojau įsikniaubusi į petį balsu ir maldavau man paaiškinti, kodėl taip atsitiko man?..
Norėjau būti vėl graži. Norėjau būti laiminga. Bet visų pirma, norėjau savyje atrasti jėgų vėl eiti žeme tvirtai.
Vėliau mano istorijoje galima sutikti daktarą – teisingą, bet per daug žiaurų. Niekada nepamiršiu, kaip mes su mama sėdėjome jo kabinete, o jis, nutaisęs rūsčiausią mano kada nors matytą veido mimiką mamai įrodinėjo, kad šituo vaiku ji negalės niekada tikėti ir pasitikėti, nes tai jau nebe jos buvusi dukrelė, dabar ji kitokia, dabar mama manęs netgi nepažįsta.. Visas pokalbis buvo tartum šoko terapija, kurios, turiu pripažinti, man labai reikėjo..
Po šio vizito galų gale pradėjau rimtai gydytis, vykdyti gydytojo nurodymus. Nei dienai nesiskyriau su galybe tablečių, bent 100g. šokolado, kasdien uoliai skaičiavau tas prakeiktas kalorijas – bent iki 2000. Ar galit numanyti, kaip sunku per porą dienų persiorientuoti nuo 400 iki 2000 kalorijų? O skaudžiausias nurodymas buvo draudimas sportuoti. Iš pradžių bandžiau padaryti bent keletą pratimų nuo visų pasislėpusi, tačiau tai truko neilgai – suvokiau, kad pasveikti noriu labiau nei toliau alinti savo organizmą..

Tai tęsėsi keletą mėnesių, vasarą.. O rudenį įklimpau į bulimiją. Tačiau, ačiū Dievui, šį kartą buvau protingesnė. Pajutusi, kad ši liga traukia mane į savo liūną, iš karto įspėjau mamą, kad mane saugotų. Ir su didžiule jos pagalba, maždaug per pusę metų, atsikračiau ir tos ligos..
Sakau – atsikračiau. Tasai daktaras man sakė ir dar vieną dalyką – aš niekada nepasveiksiu. Tai psichologinė liga ir aš visada jausiu jos įtaką savo gyvenime. Jis buvo visiškai teisus, aš ir dabar negaliu į maistą žiūrėti taip, kaip kadaise, prieš ligą. Tačiau jeigu anoreksijos metu jis man buvo priešas, bulimijos – vienintelis gyvenimo džiaugsmas, tai šiandien galiu pasakyti, jog maistas man – draugas, į kurį aš pagaliau žiūriu protingai, bet niekada nepamiršiu, ką jis man reiškė tais baisiais laikotarpiais.
Taigi. Šiandien tą ligą vadinu savo praeitimi. Nuoširdžiai viliuosi, kad ji visada ir liks tik praeitimi. Ir kas dieną mintyse dėkoju Dievui, kad suteikė man išminties suvokti, kaip žlugdžiau savo gyvenimą. Mamai, kuri manimi pasitikėjo net po gydytojo liepimo niekada gyvenime netikėti ir kuria galėjau aš pasitikėti kiekvieną sunkią akimirką. Mylimam žmogui, kuris, iškentęs visus mano kaprizus, irzlumą bei dėjęs visas pastangas sugrąžinti man protą, dar ir dabar yra kartu su manimi. Draugams, kurie pastebėjo, kad kažkas negerai, ir bandė su manimi pasikalbėti. Visiems tiems giminaičiams, kurių atviras pokalbis privertė mane susimąstyti. Bei daktarui – už šoko terapiją..

Mano tikslas – priversti susimąstyti tuos žmones, kurie seka mano ir kitų, tai jau patyrusių, pėdomis. Žinau, kad reikia mokytis iš klaidų, bet kažkodėl žmonės pasimoko tik iš savų klaidų. Negaliu jų teisti ar kritikuoti, nes pati buvau ne kitokia – tik išbandžiusi visa tai savo kailiu suvokiau, kokia galinga, gyvenimą griaunanti jėga yra ši liga. Tokia galinga, kad jos įtakoti sveikatos sutrikimai neapleidžia manęs ir dabar..
Norėčiau, kad ši mano išpažintis kažkam bent truputėlį padėtų. O tokių žmonių tikrai yra daug. Vieni iš jų savo ligos dar nesuvokia, kiti jau suvokia, tačiau nežino, ko imtis, o dar kiti, galbūt, tai suvokė per vėlai.. Kaip jau sakiau, vardų tikrai neminėsiu, tačiau netgi šiame forume mačiau ne vieną tokį žmogų. Tie žmonės ir paskatino mane čia parašyti. Ir nors toks žmogus, kuriam mano žodžiai pagelbėtų, būtų tik vienas – vis tiek jausčiausi padariusi didelį gerą darbą, būčiau laiminga.

Nepamirškite, kad išorinis grožis dar nėra viskas. Jis nesuteikia mums gyvenimo pilnatvės, nuoširdžios laimės. Būkime gražios, rūpinkimės savimi, tačiau nepamirškime būti protingos.. Nes ne visos istorijos baigiasi laimingai…

Ačiū