Ilgas kelias pas TAVE

Kai perskaiciau 'run away with me' jau pratrukau. N e r e a l i a i !!!!  Įdomu kokios tautybės vyras

Artėja Valentadienis, be to norisi, kad ir vaikai žinotų mūsų kelią vienas pas kitą, nusprendžiau ir aš savo romantišką istoriją papasakoti. Kuri pradzioje man atrodė košmaras, virtęs į pasaką su laiminga pabaiga 

------------------
Atšventėm savo vestuvių pirmąsias metines su draugais  , ir kitą diena išvažiavau į savo taip lauktą kelionę, į kitą šalį, universitete klausyti kursų. Vyrelis išlydėjo mane kaip visad liūdnai, tikėdamasis, kad laikas atskirai greit prabėgs...
Ir iki tol turėjau keletą panašių kelionių, bet kažkodėl ši buvo labiausiai jaudinanti. Širdis nujautė – kažkas turi atsitikti. 

Kursų kelios savaites praėjo labai greitai, įsigijau naujų draugų, su kuriais smagiai praleisdavom laiką vakarieniaudami, kartais iššlėkdami į kokį klubą pašokti ką be galo mėgau... Juk man tebuvo vos virš dvidešimt...

Ir štai priešpaskutinė kursų diena, su drauge pėdiname iš paskaitų stotelės link, grįžti į bendrabutį. O stotelėje stovi JIS. Mačiau jį stoviniuojantį jau iš toli, einant arčiau draugė pastebėjo, jog tai vaikinas iš jos kursų, matytas. Nelabai kreipiau dėmesį, juk studentų buvo šimtai... Bet priėjus arčiau netyčia pažvelgiau į jo akis. Ir tuo metu, pamaniau, kad atsivėrė dangus (banalu, bet nerandu kitų žodžių nusakyti šiai būsenai) ir žaibas perskrodęs mane kiaurai, sutrupino į dulkes, išpustė vėjas, o aš beviltiškai bandau tas daleles vėl į save visas surinkti... JIS, vėliau sakė, kad pajuto lygiai tą patį... Draugė kažką kalbėjo kalbėjo, negirdėjau nieko...
Tą dieną nesusipažinom ir nekalbėjom, bet paslapčiom žvilgčiojom vienas į kitą. Man svaigo galva, nesupratau, kaip aš, tokia visada savim pasitikinti ir visada žinanti ko nori gyvenime, galėjau taip „išbyrėti“... Tuo labiau ištekėjusi moteris! Kuri pati visada tikėjo santuoka, ir jokiu būdu nebūtų išdavusi savo vyro.
Negalėjau užmigti visą naktį, negalėjau pamiršti tų akių. To veido. Spėliojau iš kurios jis šalies, koks jo vardas, ar jis turi merginą/žmoną!, ką jis mėgsta... Vijau šalin mintis galvodama apie savo vyrą, bet nepajusdavau kaip vėl sugrįždavau į tas gilias gražias akis...

Kitą dieną universitetas atsisveikinimo proga suorganizavo pikniką. Bijojau ir norėjau kad būtų ten ir JIS. JIS atėjo. Stengiausi į jį nežiūrėti, bet jaučiau jo žvilgsnius visur, ant mano pečių, ant plaukų, rankų... Atrodė, kad pasaulis egzistuoja tik mums. Nesvarbu kad dar net negirdėjom vienas kito balso, mes jau buvome kartu...
Pabaigoj pikniko jis išdrįso prieiti. Mačiau kad be galo jaudinasi, aš taip pat... Įsišnekėjom... Kai grįžom namo ir reikėjo skirstytis po savo bendrabučius, bijojau net pagalvoti, kad dabar atsisveikinsim, o rytoj išsivažinėsim namo    Jis nedrąsiai paklausė – ar galiu pasilikti naktį pas tave? O aš išpyškinau – su svetimais vyrais nemiegu!  Jis iš nuostabos vos nenugriuvo – ne ne, aš tik noriu likti su tavimi, apie tai net negalvojau... Likom. Kalbėjom visą naktį. Apie vaikystę, apie meilę, draugystę... Daug dalykų... Atrodė, kad iš jo išgirstu tai ką labiausiai norėjau girdėti.
Atėjus rytui, jis paklausė – ar tu tikrai ištekėjusi? Ah.. Taip. Apie tai tą naktį buvau pamiršusi    Tada jis nedrąsiai mane pabučiavo. Norėjau mirti tose lūpose. Jis išėjo, prieš tai užrašęs savo e-mail adresą. Išvažiavo namo. Skaudėjo visur. Plyšo širdis, plyšo kūnas, skilau jau nebe į dulkes, o į aštrias stiklo šukes...

Grįžau namo. Bijojau pamatyti vyrą. Raminau save tuom, kad „nieko neįvyko“, apart to bučinio... Bet jau buvo įvykę. Mano širdis niekada nebebuvo su juo. Nors stengiausi tą įvykį paversti tik vienkartiniu romantišku vakaru, stengiausi būti gera žmona, buvau švelni, kartu statėm namą, laisvas minutes bandžiau save užimti namų grąžinimu, kurie buvo mano svajonių namai. Su pirtimi, jakuzzi, židiniu... Bet...
Su JUO susirašinėjom, laukiau jo laiškų skaičiuodama dienas, valandas... Atidarydama pašto dėžę su garsiai besibaladojančia širdimi. Jie buvo reti. JIS net nevystė galimybės išskirti mano šeimą. Stengėsi rašyti tik labai abstrakčius laiškus. O aš norėjau gauti pilnus meilės prisipažinimų, išverktus ir besiilginčius... JIS dabar sako, kad stengėsi gesinti mūsų ugnį. Nes nebuvo jokiu ateities planų. Mes gyvenom tūkstančiais kilometrų vienas nuo kito. Aš bijojau įskaudinti savo vyrą, jis – savo draugę...
Kai namai buvo pastatyti, vyras pradėjo kalbėti apie vaikus. Kas dien. Įkyriai. Negalėjau apie tai net pagalvoti. Turėjau save versti su juo miegoti, o ką kalbėti apie vaikus! Žinojau, kad vaiko atsiradimas su visam palaidotų tą mano mažą beviltišką viltelę...
Nors ir stengiausi, turbūt per dirbtinį švelnumą išlendantis begalinis šaltumas paveikė ir vyrą... Prasidėjo vis dažnesni barniai (visada dėl lovos). Jis dažniau pradėjo laiką praleisti su savo draugais, aš įnikau į darbus. Praėjo treji metai...
Paskutiniaisiais metais sužinojau iš JO draugų, kad JIS įsidarbino kaimyninėj šaly. Jis buvo jau nustojęs man rašyti. Buvau prakeikus jį. Šaukiau savy kad nekenčiu jo, nes jis dingo, nes jis mane paliko mane čia, o aš turėsiu būti „gera žmona“ ir gyventi šiuose bedvasiuose namuose...
Tačiau kartais likimas iškrečia nepaaiškinamų pokštų... Sužinojau, kad vykstu į tą šalį į komandiruotę. Tarp kitko, nors ir pykdama, parašiau JAM laišką, kad vykstu ten ir ten, gal tau būtų malonu susitikti, gal būt papietauti, bla bla bla... Nesitikėjau kad atsakys. Atsakė. Susitarėm kur susitiksim. Savy slėpiau besiblaškantį džiaugsmą. Skaičiavau sekundes iki susitikimo. JIS taip pat.
Taip sutapo, kad išvyka sutapo su mano gimtadieniu. Su vyru ir draugais surengėm šaunų vakarėlį, gavau daug dovanų ir taip pat vieną abejonę... Pastebėjau, kad viena iš draugių per daug simpatizuoja mano vyrui, o jis taip pat atsako į tai per daug švelniai. Prieš tris metus būčiau pakėlusi skandalą, bet dabar, juk nebe taip svarbu. Aš važiuoju pas JĮ!

Išlipau prie aikštės, kurioje susitarėm susitikti. Visa drebėjau. Kaip bus dabar, po tiek metų. Po tiek laiškų. Po pauzės. Ką kalbėsim. Kaip aš jį turiu sutikti. Eidama aikšte jutau kad JIS į mane žiūri. Jaučiausi kad, einu nuoga, kad mane skrodžia kiaurai, kad tuoj ištirps mano kojos aplamai, kad tuoj numirsiu   Jis stovėjo atsirėmęs į tvorelę, negalėdamas pajudėti ir drebėjo iš susijaudinimo. Iš jo žvilgsnio supratau, kad jis vis dėl to yra MANO. Puoliau į glėbį ir pradėjau verkti kaip vaikas. Jam taip pat ašaros riedėjo upeliais. Atrodė, kad tie trys metai buvo sunkus kelias vienas pas kitą, kurį norėjome abu palikti, kad neįskaudinti kitų žmonių... Visą dieną pravaikščiojome miesto gatvelėmis, vakare sužibus žibintams, vaikščiojome lyjant lietui, ir bučiavomės, bučiavomės... Nebejutau jokios kaltės, jokios graužaties, nes supratau – laikas kažką keisti. Tuo labiau kad prieš akis šmėžavo vyrelio su drauge (dabar taip manau, gana toli pažengęs) flirtas.
Apie vidurnaktį jis mane palydėjo iki mano viešbučio, taip norėjau kad pasiliktų. Bet jis tarė – dar ne laikas. Sutikau. Tada jis ištraukė mažytę dėžutę – čia dovana tau, su gimtadieniu. Atidariau – o ten mano mėgstamiausios firmos brasletas, ant kurio parašyta „Run away with me (Pabėk su manimi)“. Vėliau klausiau, iš kur tu žinojai, kad man toks patinka, sako, na iš mūsų pokalbių daug apie tave sužinojau. Jis prisimena kiekvieną detalę! Mano vyras net geriausiam sapne nebūtų sugalvojęs tokios dovanos... Išsiskyrėm. Tą naktį galvojau, kad dar kaip nors pratempti porą gal metų, kai baigsiu didelius darbus Lietuvoje, tada galėsiu išvykti. Gal iki to laiko kaip nors išspręsiu skyrybas. Gal vyras supras... Juk ir jam buvo sunku su manimi tokia gyventi... Užmigau, žinodama kad kažkas keisis, bet nemaniau kad taip greitai... 

Grįžau vėl namo. Pirmą kartą vyras laukė su vakariene ir žvakėmis. Apsiverkiau iš nevilties ir iš gailesčio (tik dabar manau, kad jis taip padarė, nes prisidirbęs buvo  ). Pradėjo kalbėti kad pasiilgo, kad myli ir pan... o aš kad paleisiu dūdas... Tai buvo paskutinis lašas mūsų taurėje. Viską tą naktį išsiaiškinome. Draugiškai sutarėme skirtis. Nemaniau kad jis to norės. Nustebau, kad viskas taip paprasta. Tai kodėl aš turėjau kankintis taip ilgai! Kitą dieną jis jau pasirodė viešai su ta drauge. Vos nenugriuvau iš šoko. Puoliau draskyti akis, kad jis man buvo neištikimas ir pan., jis gynėsi kad tik nuo dabar jis su ja, prieš tai nieko nebuvo, bet aš nepatikėjau. Tada pasijutau įskaudinta ir sutrypta, nes tiek ilgai jaučiausi kalta dėl savo jausmų jam, o jis to net neįvertino. Tereikėjo vieno žodžio ir jis jau kitos glėbyje. Na bet tai jau kita istorija... Matyt gyvenimas viska sudėliojo į savo vėžes...

Galbūt kada nors parašysiu kaip MES susitikome pirmą kartą jau „laisvi“  , kaip po pusės metų jis man pasipiršo , ir kaip mes susilaikėme vaikučių... 
Jau greit dešimt metų kaip MES kartu. Ir kas ryta dėkoju Dievui, kad Jis mane atvedė pas JĮ, kad iš pirmo žvilgsnio supratau, jog jis mano sielos, mano kūno antroji dalis... Nors kelias buvo sunkus ir ilgas... Dabar, JIS, mano Vyras, visad sako - mes paragavome daug juodo, kad suprastumėme kas yra balta, ir kad tai mokėtumėme įvertinti.
P.S. Mano ex vyras dar greičiau nei aš, vedė mano draugę ir susilaukė vaikų taip pat...

Moterys, pakelkime taures už meile!

Argi nenuostabu kad ir po tiek daug metu vis dar sugeba islaikyti romantiskus ir jausmingus santykius. Nesigailejau ne sekundes, kad kazkada mano gyvenimas apvirto aukstyn kojomis...