gyvenu su vyru daugiau nei metus, auginam sunelį 9 mėnesių prieš tai draugtavom 2 metus, tačiau pimoji meilė atima dalį manęs iš vyro...
buvo man 17 kai tikrai įsimylėjau... jis buvo vyresnis 7 metais... viena vakarą kai ėjom su drauge pasivaikščioti sutikau JĮ jis buvo su mažu vaiku gal kokių 2 metuku, užkalbino, tas balsas skamba atminty lyg tai buvo tik vakar... susipažinom, jis prisijungė prie mūsų, paėmė mano tel nr, ir jau parlydint mane namo tas vaikas pasakė: "tėti noriu pas mamą"
suglumai, labai nustebau, bet nieko negalėjau pasakyti, jie nuėjo o aš l;ikau stovėti ir žiūrėti i juos nueinančius, galvoje sukosi įvairios mintys, tačiau nuvijus jas nuėjau namo.jau kitą dieną sulaukiau skambučio, tai buvo tas pats balsas kuris užkalbino mane vakar. netikėtai išgirdau žodžius: "o tau netrukdo kad turiu žmoną ir vaiką". tuo metu iš tos pažintiers nesitikėjau nieko, todėl pasakiau kad mes eiliniai pažystami
tai kas netikėtai ateina, netikėtai ir tęsiasi...aišku ta pažintis tęsėsi peraugo į daugiau , daug daugiau nei pažystamus, susitikdavome jis man skambindavo kai buvo darbe, tuo laiku jaučiausi ypatinga, gal laiminga, nemačiau o gal nenorėjau matyti kaip lendu i svetimą šeima (dabar dėl to nekaip jaučiuosi)
taip susitikinėjom pusantrų metų, išsiskyrimas buvo labai skaudus mano tėvai sužinojo kad jis turėjo šeimą ir liepė išsiskirti... taip ir padarėm. dar ilgai galvojau tik apie jį, liejau ašaras, nenorėjau nieko tik būti jo glėbyje, jausti jo lūpas, rankas...
dar kelis kartus susitikom bare: kai jis priėjo nustebau, kai paėmė už rankos nurimau, kai šokom virpėjau, kai pabučiavo supratau kad mylėjau...
ir dabar dažnai susitinkam. jis išsiskyrė su žmona prieš du metus as prieš metus ištekėjau. jis visada žiūri tokiom akim ir pasisveikina, o as niekada nespėju jam atsakyti "labas". o širdis suvirpa... montyse perbėga visa ši istorija...bet negaliu galvoti kad viskas galėtų būti kitaip, nes dabar abu turim atskirus gyvenimus...
