Įkraunama...
Įkraunama...

Masinės informacijos priemonės apie įvaikinimą

pritariu tau laureta,kad nereiktų taip reaguot ką sako artimieji,bet...kaip reaguot kai ir tėvai ir seneliai pasako,kad mūsų vaikas jų namie laukiamas ir mylimas,o įvaikintas nepageidaujamas,kai prakalbus apie to vaikiuko krikstijymą ir siūlymą tapt krikštatėviais visi pradeda kažką mykt nudelbe akis.it.t. be galo.ir kai prisižiūrejus tų visų nuostabių laidų apie vaiku namus laukiančius įtėvių pradedi tą kelią ir pasirodo,kad ne taip jau ir laukiami tie norintys.ir beja,alfija,kol mes neturėjom savo biologinio(kažkaip kvailai skamba biggrin.gif }visi aplink tik ir trimitavo,kad įsivaikintumėm,o kai jo susilaukėm ir nusprendėm tai daryt,o tada ir prasidėjo atkalbinėjimai ir piršto sukiojimai ties smilkiniu
Atsakyti
Apie ką aš ir kalbu kad prie smilkinio sukiotų pirštais tikrai nevienas kai mergaitė buvo namuose bet dar neivaikinta teko lankytis pas gyditojus tai ten manęs tiesiai šviesiai paklausė kam ji jums reikalinga sakau savų negaliu turėti , ji man: tai gal dar turėsite aš pasakiau kad žumiausi profesoriai pasakė be pavojaus gyvybei neimanoma.
Tada veido išraiška iškarto pasikeitė ir iškarto pradėjo girti mano mergytę ir kad mes ištikro gerai padarėme va tokia situacija. Ačių dievui įsivaikinus niekas neklausinėja kas kaip ir kodėl. Bet net artimi draugai pasakė kad viskas aišku kai vaikinasi neturintys vaikų bet kam reikalingi tie vaikai turintiems savus tikrai neisivaizduoja ir tik bepročiai gali imti vaikus kai gali savų prisigimdyti.
Bet mano atvejų niekas iš mano aplinkos net miau nesakė dėl įvaikinimo atvirkščiai visi pasveikino nes žinojo kad savų neturėsiu niekada nes po kelių vėžio tyrimų suprantu kad jei būčiau gavusi teigiamą atsakymą tai būčiau išprotėjusi ir puikiai suprantu kad man mano gyvybė svarbiau nei dirbtinio apvaisinimo keliu pagimdytas ne bio vaikas . Mūsų kaimnai latviai gali ir tokį stebukliuką padaryti.
Atsakyti
QUOTE(ZAIKA2 @ 2008 05 06, 23:42)
Apie ką aš ir kalbu kad prie smilkinio sukiotų pirštais tikrai nevienas kai mergaitė buvo namuose bet dar neivaikinta teko lankytis pas gyditojus tai ten manęs tiesiai šviesiai paklausė kam ji jums reikalinga sakau savų negaliu turėti , ji man: tai gal dar  turėsite aš pasakiau kad žumiausi profesoriai pasakė be pavojaus gyvybei  neimanoma.


Ir man dėl tos pačios priežasties gimdyti neįmanoma... Kai dabar pagalvoju, gal ir gerai, kad nerizikavau... Man kažkaip labai įstrigo daktarės žodžiai, kai laukiausi, o ji man sakė, kad negalima: "ar tau mažai našlaičių žemėj?" Ta prasme, kad mano vaikas našlaitis liktų... na, didelė tikimybė. Aš tokia jau esu. Dėl savęs tai daug nebijau, bet vaikas... Bet nieko jam nepadariau... Jis pats išėjo. Paliko mane...

Oi, graudulinga aš daraus... Geruos Santariškių pakajuos pabuvau, gal kokių graudulingų ašarų vietoj vaistų privarė... blush2.gif
Atsakyti
QUOTE(laureta @ 2008 05 06, 16:57)
[size=1][/size]
nereikia taip stipriai imti i sirdi, ka pasakys artimieji. Tavo nuomone, tavo noras ir seimos reikalai neturi buti aptarinejami giminiu rate.
Nezinau pacios santykiu su gimine ar draugais, taciau as jiems sakau tik tiek kiek jie mano nuomone privalo zinoti. Todel daugeli mano asmeninis gyvenimas labai domina, o suzinoti nieko nepavyksta. Nebent akimis palydi, o kas kaip kur, vat ir nezino  mirksiukas.gif

Aš ir neimu, ir neimčiau jei tai liestų asmeniškai mane, bet čia liečia vaikus unsure.gif va ir noriu patarimo, nes žinom, kad biologinius vaikus mylės ir pripažins, o jei įsivaikinsim - tas vaikutis ten bus nepageidaujamas... ką daryt tokiu atveju... o apie mūsų asmeninį gyvenimą jie jau ir taip priprato sužinot "iš spaudos" - juokauju, ta prasme jau priprato, kad mes neinam ir visiems nepasakojam kas ir kaip mūsų namuos cool.gif
Atsakyti
QUOTE(Lurdesita @ 2008 05 06, 15:35)
na aš asmeniškai neturiu tokios patirties, tikiuos tik kolkas 4u.gif bet artimieji vis dėlto kad ir kaip mes tai norėtumėm paneigt yra svarbūs mūsų gyvenimuose... paprastas pavyzdys, MB yra savo mamos vaikas iš pirmos santuokos, kiti su antru vyru, tiek tėtis - patėvis tiek jo šeima jį priėmė kaip savą, ir santykiai su jais nuostabūs, tuo tarpu mamos artimieji visą gyvenimą gailėjo jo betėvio blink.gif o sesuo, kuri jaunesnė už jį vos porą metų nekenčia jo tikrąja to žodžio prasme ir niekada to neslėpė tiesiog jai nuo vaikystės įsikalė, kad jis jai netikras brolis, nes tėvai tuo metu gyveno pas mamos tėvus blink.gif gyvenimo tragedija ji pati ištekėjusi už vyro, kuris turi vaiką iš pirmos santuokos ir nepripažįsta jo egzistavimo, visaip kaip bando tą vaiką išstumt iš vyro šeimos - kad nebendrautų ne tik vyras, bet ir jo artimieji... po truputį pradeda griūt jos pačios santuoka jai, bet ... ir čia kai vaikas tik nuo kito tėvo... kažkada kai nesisekė susilaukt vaikų ir MB pasakė savo šeimai apie planuojamą įvaikinimą - jo šeima iš mamos pusės šoko prieš, lieoė palikt tą bergždžią kalę - mane, nors problemos buvo iš MB pusės, jo tėvo - patėvio šeima mus palaikė visu šimtu procentų blink.gif
mano pusbrolis turi įsivaikinęs vaikučius jo tėvai iki šiol giminėms meluoja, kad antrasis jų pačių, nes paimtas buvo tik poros mėnesiukų, neseniai jų šeima iširo, žmonai liko mažasis, didysis tėčiui - artimieji nebendrauja neu su juo nei su vaiku - liepia grąžint į vaiknamį - kaip jaustis vaikui, kai nebegali nuvažiuot pas senelius, pas pusseserę, kaip jaustis tėvui kai liko vienas nes artimieji nusisuko...
pamąstom su MB apie vaikutį iš vaikų namų - tik kol kas neradom sprendimo ką daryt su MB šeima, kaip reiks vaikams paaiškint, kad va tuos myli, o tavęs ne - nes ti įvaikintas, slėpt niekada ir neplanavom... nebedraut g.gif tada kaip paaiškint dukrai ir būsimam mažyliui kodėl jie nebeturi matytis su seneliais, nes tie nepripažįsta jų broliuko ar sesutės g.gif
nežinau... kažjkada buvau labai kategoriška šiuo klausimu... atrodė nebendrausi ir viskas, dabar nežinau... gal atsiras kas galės pasidalint patirtim ar duos patarimų, nes jų reikia ir mums 4u.gif


žinok tavo pavyzdžiuose apie gimines pasigedau abskritai meilės žmogui, nesvarbu -žentui, marčiai, anūkui,bet nėra elementarios pagarbos kitam, kažkoks skirstymas-geras, blogas. Negali vaikų turėt, tu jau netinki, vėl kažkas, jau nepriimsim. Aš tiesiog pagalvočiau gerai, ar tokie giminės man brangūs tikrai. Ar iš tikrųjų myli jus, jūsų vaikus. Nes mylėti reikia be sąlygų.

QUOTE(Lurdesita @ 2008 05 07, 08:52)
va ir noriu patarimo, nes žinom, kad biologinius vaikus mylės ir pripažins, o jei įsivaikinsim - tas vaikutis ten bus nepageidaujamas... ką daryt tokiu atveju...


Kad matyt patarimo nėra. Šeima yra visuma, jei kažkas nepatinka iš mano šeimos, aš tiesiog ten nevažiuočiau. Nedemonstratyviai, ne kažkaip išaukiančiai, bet ramiai gyvenčiau toliau. Dažnai kai mato, kad žmogus tvirtas savo sprendime kiti jį pradeda gerbti ir pakeičia požiūrį.
Kai tik parsivežiau dukrą viena draugė bandė, kažkaip na keistai pasakyti, kad va ji vargšė,palikta buvo, ji nieko pikto nenorėjo, sakau atsargiai, kalbi apie mano DUKRĄ.Ji viską suprato, sako , nu jo tikrai.
Atsakyti
QUOTE(Lurdesita @ 2008 05 07, 08:52)
Aš ir neimu, ir neimčiau jei tai liestų asmeniškai mane, bet čia liečia vaikus unsure.gif va ir noriu patarimo, nes žinom, kad biologinius vaikus mylės ir pripažins, o jei įsivaikinsim - tas vaikutis ten bus nepageidaujamas... ką daryt tokiu atveju... o apie mūsų asmeninį gyvenimą jie jau ir taip priprato sužinot "iš spaudos" - juokauju, ta prasme jau priprato, kad mes neinam ir visiems nepasakojam kas ir kaip mūsų namuos cool.gif


o tuo esi įsitikinusi, kad biologinius tai pripažins g.gif . Labai tuo abejočiau, išorinis pripažinimas tai ne tas pats, kas vidnis ir vidinė meilė. O išsiskyrus, žuvus mirus tas pripažinimas liktų g.gif . Turiu minčių kad visiškai ne, priešingai, būtų ieškoma visokių kliauzių ir kabinami jie ant vaiko- o ir jis toks prastas kaip ir jo motina , seneliai, proseneliai irt.t.
Tik nelabai suprantu, kam jums yra tas priažinimas toks būtinas- vaikui bus skaudu- bet vaikas su tokiu skausmu tikrai susidoros- svarbiausi asmenys jam visvien- jūs, ir jūsų šeima. ar mažaai yra nat žemės tų nemylimų vakų, anūkų vaikšto ir visi jaučiasi neblogai, net gi gerai. Vaiko pasaulis susideda visai ne iš to, ką suaugusieji nori prirašyti. Juk net ir, mes tėvai- ypatingai svarbūs būsim labai trumpai- trumpiau negu iki paauglystės, paskui mus keis draugai, meilės ir savi vaikai. Nesureikšminkit taip tos pašalinių ar senelių nuomonės, ir svarbiausia- to skausmo, ar įsiskaudinimo kurį jaučiate jūs- neprirašykit vaikui- tai jaučiat jūs, o ne jis. Jums skaudu- ne jam. Nereikia jausmų perkėlinėti kitam. Svarbiausia yra pačiam nesvyruoti, ir tada viskas bus gerai ir vaikas bus saugus ir laimingas.
Atsakyti
QUOTE(Lurdesita @ 2008 05 07, 08:52)
Aš ir neimu, ir neimčiau jei tai liestų asmeniškai mane, bet čia liečia vaikus unsure.gif va ir noriu patarimo, nes žinom, kad biologinius vaikus mylės ir pripažins, o jei įsivaikinsim - tas vaikutis ten bus nepageidaujamas... ką daryt tokiu atveju... o apie mūsų asmeninį gyvenimą jie jau ir taip priprato sužinot "iš spaudos" - juokauju, ta prasme jau priprato, kad mes neinam ir visiems nepasakojam kas ir kaip mūsų namuos cool.gif
Visu pirma, Ludersita, vaikai yra Jusu, o ne seneliu, kaimynu ar draugu. Ir apie ivaikinima is anksto sakyti nevertetu. Tai Jusu mazyte paslaptis. Palyginimu galiu duoti jei tik panoresi. Reikia moketi uz save pastoveti ir neleisti, kad kiekvienas kaisiotu nosi i asmenini gyvenima.
Ka daryti ar kaip elgtis tokiu atveju. Jeigu taikyti mano atveji, tai daugeli sokiruotu kaip as elgiausi, kad issikovoti tai kas man priklauso su ivaikintu vaiku. Bet siai dienai draugu, pazistamu ratas atsijotas. Net ir tie pamate, kad kitaip nebus bando gerintis. Bet Berlyno siena stipresne. O be to ir per siena bendrauti galima. mirksiukas.gif Bet tik per siena. Ir kitaip nebus.

Papildyta:
QUOTE(etera @ 2008 05 06, 22:53)
pritariu tau laureta,kad nereiktų taip reaguot ką sako artimieji,bet...kaip reaguot kai ir tėvai ir seneliai pasako,kad mūsų vaikas jų namie laukiamas ir mylimas,o įvaikintas nepageidaujamas,kai prakalbus apie to vaikiuko krikstijymą ir siūlymą tapt krikštatėviais visi pradeda kažką mykt nudelbe akis.it.t. be galo.ir kai prisižiūrejus tų visų nuostabių laidų apie vaiku namus laukiančius įtėvių pradedi tą kelią ir pasirodo,kad ne taip jau ir laukiami tie norintys.ir beja,alfija,kol mes neturėjom savo biologinio(kažkaip kvailai skamba biggrin.gif }visi aplink tik ir trimitavo,kad įsivaikintumėm,o kai jo susilaukėm ir  nusprendėm tai daryt,o tada ir prasidėjo atkalbinėjimai ir piršto sukiojimai ties smilkiniu
tie pirsto sukiojimai ties smilkiniu jiems patiems griz jei ne dvigubai, tai ir trigubai ar keturgubai. Skaudu. Tik mokek islaukti. Ir skausmas atlegs.
O pagimdyti savo nuosava ar isivaikinti turi buti tik vyro ir moters susitarimas.

Papildyta:
QUOTE(Dar @ 2008 05 07, 09:37)
žinok tavo pavyzdžiuose apie gimines pasigedau abskritai meilės žmogui, nesvarbu -žentui, marčiai, anūkui,bet nėra elementarios pagarbos kitam, kažkoks skirstymas-geras, blogas. Negali vaikų turėt, tu jau netinki, vėl kažkas, jau nepriimsim. Aš tiesiog pagalvočiau gerai, ar tokie giminės man brangūs tikrai. Ar iš tikrųjų myli jus, jūsų vaikus. Nes mylėti reikia be sąlygų.
Kad matyt patarimo nėra. Šeima yra visuma, jei kažkas nepatinka iš mano šeimos, aš tiesiog ten nevažiuočiau. Nedemonstratyviai, ne kažkaip išaukiančiai, bet ramiai gyvenčiau toliau. Dažnai kai mato, kad žmogus tvirtas savo sprendime kiti jį pradeda gerbti ir pakeičia požiūrį.
Kai tik parsivežiau dukrą viena draugė bandė, kažkaip na keistai pasakyti, kad va ji vargšė,palikta buvo, ji nieko pikto nenorėjo,  sakau atsargiai, kalbi apie mano DUKRĄ.Ji viską suprato, sako , nu jo tikrai.
Manau ne tik jos gimineje tokie atvejai, bet ir apskritai. Nemokame zmogui linketi gero. Tokia jau lietuviu tauta. Reta gimine palaiko siltus ir gerus santykius. Pyktis ir pavydas virsesnis.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo laureta: 07 gegužės 2008 - 09:52
QUOTE(Dar @ 2008 05 07, 09:37)
žinok tavo pavyzdžiuose apie gimines pasigedau abskritai meilės žmogui, nesvarbu -žentui, marčiai, anūkui,bet nėra elementarios pagarbos kitam, kažkoks skirstymas-geras, blogas. Negali vaikų turėt, tu jau netinki, vėl kažkas, jau nepriimsim. Aš tiesiog pagalvočiau gerai, ar tokie giminės man brangūs tikrai. Ar iš tikrųjų myli jus, jūsų vaikus. Nes mylėti reikia be sąlygų.
Kad matyt patarimo nėra. Šeima yra visuma, jei kažkas nepatinka iš mano šeimos, aš tiesiog ten nevažiuočiau. Nedemonstratyviai, ne kažkaip išaukiančiai, bet ramiai gyvenčiau toliau. Dažnai kai mato, kad žmogus tvirtas savo sprendime kiti jį pradeda gerbti ir pakeičia požiūrį.
Kai tik parsivežiau dukrą viena draugė bandė, kažkaip na keistai pasakyti, kad va ji vargšė,palikta buvo, ji nieko pikto nenorėjo,  sakau atsargiai, kalbi apie mano DUKRĄ.Ji viską suprato, sako , nu jo tikrai.

žinai tu teisi, tik problema, kad tai kaip ir ne mano šeima, o MB, aš pati kalta galima sakyt, MB nebendravo su saviškiais, na bendravo paviršutiniškai, o aš nesupratau kaip tai galima, taigi jie jo tėvai... žinau žinau buvau jauna ir nepatyrusi, tiesa sakant tikrai neįsivaizdavau, kad taip gali būt, mama kažkada sakė, kad mes su sese užaugom šiltnamio sąlygom, dabar jau pradedu su tuo sutikt... dabar kai pagalvoju, juk MB niekada neleidžia palikt ten mūsų dukrytės g.gif na visada randa priežastį kodėl tai nepatogu, nes jie gyvena toli nuo mūsų... reiks šiandien pasikalbėt... jetus pasijutau tikra kvaiša, gal ir gerai kai kartais gali savo situaciją pamatyt kitų žmonių akimis 4u.gif
Atsakyti
na va, pagaliau ir aš pažiūrėjau tą laidą.Tiesą sakant, jokio įspūdžio nepadarė, bet va, viena Nomedos mintis labai užkabino. Jinai pasakė, kad manė, kad tai jos noras turėti vaiką, neišpildyta motinystė ar pan. , bet gimus Titui tai nepraėjo ir ji suprato, kad tai ne užgaida, nes reikia spręsti ne savo problemas, o padėti vaikui. Na gal netiksliai taip, bet maždaug. Tai va, ar tikrai motyvas patenkinti savo stiprų motinystės poreikį yra blogas, patarkit, labai prašau, nes mano toks atvejis ir yra. Turiu sūnų, jam 12m., negaliu susilaukti antro vaikelio ir gal tai egoizmas mano, nes jei būčiau pagimdžiusi savo, ko gero neįsivaikinčiau. Kad tai ne trumpalaikė užgaida,žinau, nes ne pirmą dieną apie tai galvoju, jau keletą metų ta mintis kamuoja. Bet aš juk spręsčiau pirmiausia savo problemas g.gif
Atsakyti
QUOTE(julem @ 2008 05 11, 00:10)
na va, pagaliau ir aš pažiūrėjau tą laidą.Tiesą sakant, jokio įspūdžio nepadarė, bet va, viena Nomedos mintis labai užkabino. Jinai pasakė, kad manė, kad tai jos noras turėti vaiką, neišpildyta motinystė ar pan. , bet gimus Titui tai nepraėjo ir ji suprato, kad tai ne užgaida, nes reikia spręsti ne savo problemas, o padėti vaikui. Na gal netiksliai taip, bet maždaug. Tai va, ar tikrai motyvas patenkinti savo stiprų motinystės poreikį yra blogas, patarkit, labai prašau, nes mano toks atvejis ir yra. Turiu sūnų, jam 12m., negaliu susilaukti antro vaikelio ir gal tai egoizmas mano, nes jei būčiau pagimdžiusi savo, ko gero neįsivaikinčiau. Kad tai ne trumpalaikė užgaida,žinau, nes ne pirmą dieną apie tai galvoju, jau keletą metų ta mintis kamuoja. Bet aš juk spręsčiau pirmiausia savo problemas g.gif

juk i tavo dusia niekas neilis ir nesuzinos, kad tu isties jauti ir ko nori. Kad patenkti savo stipru motinystes jausma nera jau taip blogai. Kartais iteviai tikisi daug daugiau is ivaikio, o kai tai nepasiteisina, pasekmes buna skaudzios. Todel pries zengiant si zingsni reikia labai labai gerai apsvarstyti - globa ar ivaikinimas. O problemu visur ju yra. Tiek su paciu suaugusiu, tiek augant vaikui.
Nomeda as sutinka poliklinikoje, kai lankausi su savo mazaja. Viena karta maciau su mergaite, kita karta maciau su berniuku. Manau kad tai jos ivaikiai.
Atsakyti
QUOTE(laureta @ 2008 05 11, 18:06)
[size=1][/size]

Nomeda as sutinka poliklinikoje, kai lankausi su savo mazaja. Viena karta maciau su mergaite, kita karta maciau su berniuku. Manau kad tai jos ivaikiai.



Nomeda yra įvaikinusi tik mergaitę. Berniukas yra jos biologinis sūnus.
Atsakyti
QUOTE(Paragintoji @ 2008 05 11, 20:35)
Nomeda yra įvaikinusi tik mergaitę. Berniukas yra jos biologinis sūnus.

Berniukas buvo maziukas.
Atsakyti