Pasakėlė apie Ąžuoliuką

butinai paskaitysiu savo mokiniams 

Kurdama šią pasakėlę aš stengiausi vadovautis Hansu Kristianu Andersenu, kuris kurdamas savo pasakaites tikėjo, kad jas skaitydami savo vaikams, tėvai užčiuops kur kas gilesnius prasmės klodus ir pasimokys iš paprasto, bet kartu ir sudėtingo pasakų pasaulio

Pasakėlė apie Ąžuoliuką

Ateik vaikuti, tik prisėsk- pasakaitė tuoj atskries
Ant margų margų sparnų , tuoj pateiks tau daug žinių
Paklausyki atidžiai, pasvajoki atvirai...
O naktelę susapnuok, meilės dainą Tu dainuok...

Labai labai seniai, o gal ir neseniai vienoje karalystėje ant aukšto kalno augo mažas medelis, vardu Ąžuolas. Na, tiksliau pasakius, dar mažas Ažuoliukas, nes jo mažos šaknys dar visai neseniai buvo įsikibusios į tvirtas kalno uolas, o maži gležni lapeliai dar tik neseniai tebuvo pradėję kaltis. Ąžuoliukas jau nuo pat vaikystės buvo labai liūdnas ir vienišas. O kaipgi ir nebūsi jeigu jis neturėjo nei tėčio, nei mamos. Ant šio rūstaus kalno jis atsidūrė tik tada, kai smarkus vėjo gūsis, genamas šiaurių jūros audrų, atpūtė jį ir numetė ant drėgnos juodos žemės. Ažuoliukas tada dar buvo Gilė Bandydamas atgauti jėgas ir kvapą jis stengėsi įsikurti pats sau, būdamas vienišas ir niekieno nemylimas.

O tamsioji vienišoji naktie, mano vienintele drauge
Kiek kartų aš tave prasklaidyti norėjau, ir šviesą išvysti savosiom akim.

Ne, Ąžuolas nebuvo visiškai vienas, jis turėjo draugą- Mėnulį, kuris kiekvieną naktį juokdavosi ir merkdavo jam akį. Tik Ąžuolas niekaip negalėjo suprasti, kodėl Mėnulio burna kartais panaši  į šypseną o kartais apvali ir prasižiojusi. Taip....jis neturėjo mamytės ir tevelio, kurie jam būtų paaiškinę apie mėnulio pilnatį ir delčią...
,, Meilės nėra, nėra , kas mane myli"- sakydavo Ąžuoliukas

Ažuolas turėjo draugą, vieną vienintelį draugą, kuris atskrisdavo pasisėdėti ant jo kreivos šakos. Tai buvo juodu švarkelių vilkinti varna Tačiau skaudi buvo ta draugystė, nes atsitūpusi varna kapodavo Ąžuoliuko gležnas šakas. ,, Meilė skaudi, meilė žeidžia" sakydavo Ąžuolas ir atsidusdavęs imdavo žiūrėti kaip varna taikėsi nugriebti snapu jo žalią lapelį.

Aš pavargau, aš noriu mylėt,
Aš noriu tau duoti, viską, ką turiu

Vieną naktį, kai Ąžuoliuką išbudino stiprus vėjo ūžimas ir jis pramerkė savo akį, pamatė kaip žemėje, visai šalia jo kamieno, kažkas blizgėjo. Gal tai koks akmenėlis, o gal vandens lašelis... Daug klausimų kilo, tačiau sapnų fėja neleido ilgai galvoti ir medelis nulenkė savo galvutę giliam saldžiam sapnui. Ryte Ąžuolas pamatė, kad tas blizgantis daiktas yra kažkokie maži susiraukšlėję lapeliai, aplipę rasa. ,, Kas gi tai galėtų būti?" mąstė Ąžuolas. Kiekvieną dieną maži gležni lapeliai stiebėsi į viršų , bujojo, tapo gražūs ir švelnus. Bet Ąžuolas niekaip nesuprato, kas auga visai šalia jo… O kas gi tai?

Kartą atskrido juodoji varna Ilgai tupinėjo apie šakas, kažką rakinėjo, bet paskui nutūpė  ant mažojo šalia augančio medelio ir pradėjo drąskyti tuos mažus aksominius lapelius. Didysis Ąžuolas stovėjo ir nė pats nepajuto kaip jo kamienu pradėjo ristis gailios ašarėlės. Viduje kažkas pradėjo kirbėti. ,,Nejaugi koks kirminas manyje apsigyveno” galvojo Ąžuolas. Išaugęs be meilės ir globos jis nesuprato, kad tas kirminas yra MEILĖ, kad jo maža gležna sėkla- gilė subrendo juodoje kalno žemėje ir išleido savo gyvybės pumpurą. Ąžuolas stovėjo nustebęs ir isšsigandęs tų užplūdusių jausmų ir negalėjo suprasti, kas darosi… Tai buvo jo vaikas, jo syvai, jo svajonės ir viltys, jo vėjo išliūliuotos godos apie norą mylėti ir jausti šilumą.

Dar daug daug metų kalno papėdėje stovėjo Tėvas ir sūnus, susiviję savo galingomis šakomis. Meilė jų nežeidė, meilė jų negąsdino, meilė juos šildė ir brandino, grūdino šaltiems gyvenimo vėjams.

Tu mano begalinė nakties bedugnė, tu mano žvaigždutė vaivorykštės rate, noriu susitikti tave paukščių tavo pakraštyje, kad galėtumėm susilieti vienas su kitu- pusiaukelėje… Nes Aš tai Tu, o Tu- tai Aš…. Mes viena visur ir visada