Įkraunama...
Įkraunama...

Kaip mano mažė galėjo likt be mamos

Gana ilgai galvojau ar rašyt šią istoriją, nes nesinori vėl prisiminti.
Kol laukiausi - jaučiausi nepaprastai gerai. Na, žinoma, pykinimų pirmais mėnesiais, kaip ir visos, neišvengiau, bet argi dėl to kvaršinsi galvą. Pavemi, pavemi - ir toliau gyveni - iki kito karto biggrin.gif . O vėliau - viskas susitvarkė. Skraidžiau lyg ant sparnų. Net paskutinį vakarą prieš gimdymą su didžiausiu pilvu sode per griovius smagiai šokinėjau, tuo visus šiurpindama. Ir į sąrėmius ramiai reagavau. Na, neturiu aš mados šaukti iš skausmo (kaip vėliau permąsčiau - gal tai ir buvo lemtinga klaida). Na, paskauda, paskauda ir praeina. Ko gi čia draskytis? Ir štai išaušo gražus gegužės rytas - kaip tik mažam spindulėliui į pasaulį ateiti. Daktarė, atrodo, iš karto ir nepatikėjo, kad jau gimdyt susiruošiau. Buvo ankstus rytas, tai pažiūrėjo ir nusprendė, kad gimdysiu su kita pamaina. O aš niekada jokio "savo" gydytojo neieškojau, galvodama, kad, jei per nėštumą viskas gerai, tai ir gimdymas turi būti normalus. Man jokio skirtumo tuo metu nebuvo su kokia pamaina gimdyt. Na, ateina ta kita pamaina, pažiūri...
Jokio įspūdžio aš joms, matyt, nepadariau - vaikštinėju sau patyliukais ir tiek. Tai jos ir kavytės pagėrė, ir gyvenimiškais rūpesčiais pasidalino... Laukiam. Aš - vienintelė tą dieną gimdanti. Personalui aiškiai nuobodu. Jokių klyksmų, scenų - žodžiu, spektaklis nevyksta, nors viskas ten atsidarę kaip priklauso. Nusprendžia skatinti. Vėl pažiūri. Sako, gali būti, kad plėvė per kieta, todėl neplyšta ir vandenys nenuteka. Prakrapšto tą plėvę. Tikrai, sako, buvo labai kieta (aš gi taip saugojau savo mažutę visus tuos mėnesius, tai ir užaugo siena lotuliukas.gif (juokauju, žinoma)). Pastato dar lašelinę su skatinamaisiais ir neužilgo jau laikau glėby savo saulelę. Bet va čia visos bėdos ir prasideda. Kai taip dirbtinai suskatino, tai greit išėjo, o daktarė, matyt, matydama kad plyš - pakirpo ten kažkiek. Gerai, galvojau, kirptinės žaizdos geriau gyja, nei plėštinės. Pakirpo - susiuvo -Valio. Jau galvojau pati sau - kad toks tik tas gimdymo siaubas - galėčiau ir 2 kart per metus gimdyt. Per anksti apsidžiaugiau, oj per anksti.
Kai liepė nuo kėdės nulipt - nelabai tvirtai jaučiausi, bet kad visą laiką juokavau ir šmaikštavau su šalia buvusiais medikais, tai ir dabar nepuoliau guostis. Pamažu, pamažu nuėjau į palatą, atsiguliau ir kuo toliau, tuo, jaučiu, blogiau darosi. Atsikelt nebepajėgiu. Palatos kaimynių prašau, kad pakviestų ką nors. Ateina seselė, pravėrusi duris tik įkiša galvą - kalbamės per visą didžiulę palatą, kurioje net nežinau kiek gimdyvių. Sakau - skauda "ten" nenormaliai. O ji - turi skaudėti. Ir ramiai išeina. Skausmas darosi nebepakeliamas. Jaučiuosi visiška bejėgė, ypač pikta pagalvojus, kad dar vakar tokiu laiku per griovius šokinėjau, o dabar... Žinau kad kažkas negerai, nesulaukusi specialistų pagalbos, pati bandau apsičiupinėti (atsiprašau, jei čia jums neestetiška atrodys skaityt). Užčiuopiu, kad ten, kur turėtų būti du sėdynės pusrutuliai - dabar neliko perskėlimo ohmy.gif
Dar kartą prašau moterų, kad pakviestų būtent daktarę, o ne bet ką. Kai pagaliau ima žiūrėti - iš veidų pamatau, kad negerai. Dabar jau rateliuose keliauju į operacinę. Kai suleido narkozę, dar, pamenu, pagalvojau, kad pailsėsiu nuo skausmo. Vėliau sužinau, kad siūdama gydytoja "nepaėmė" kraujagyslės ir į raumenis prikraujavo apie litrą - tiesiog maišas kraujo susirinko. Taigi, aplopė vėl mane - ir vėl į tą pačią lovą. Vaistų prileido, maitint uždraudė. Mažoji - atskiroje naujagymių palatoje, o aš jau nei pati pavalgyti nebepajėgiu - šaukštas rankoj nebesilaiko, o ir noro nebuvo, tik iš reikalo. Kiek buvo - vyras ar mama maitino, o per naktį pasilikt neleido. Ryte galvoju, kad, ko gero, į tualetą reiktų nueit, bet jėgų nėra. Čia maniškiai atėjo, sako padėsim, o aš bijau ir pasijudint. Sakau, prašykit kad ką nors darytų, kad keltis nereiktų - jaučiu - atsikelsiu - bus blogai. Bet atbėgus sesutė linksmu vedu, padrąsinančiu tonu ragina keltis ir neišsigalvoti (lyg aš čia kokia lepūnėlė būčiau maždaug ir užsimaniau nerealių patogumų). Taigi, mamos ir vyro padedama atsikėliau, žengiau kelis žingsnius ir jaučiu - trūko. Vėl viskas iš pradžių. doh.gif
Atsiguliau į lovą, įsikibau į virbus, visa net drebėjau iš skausmo, galvojau - perlaušiu tą lovą, kol maniškiai subėgiojo daktarų. O daktarė ramiausiai prie durų stovi ir sako - ateik. Aš jai sakau, kad nedaeisiu, o jai, atrodo, kad išsidirbinėju. Vyrą išvarė iš palatos, tai apsikabinau mamą, kita ranka įsikibdama į lovūgalius, dejuodama iš skausmo (tai buvo pirmos mano išleistos aimanos per visą tą laiką), šliaužiau link tarpduy stovinčios daktarės, kuri visai abejingai visa tai stebėjo. Išėjus į koridorių netekau sąmonės. Tik tada susimylėjo atvežti ratukus. Vėl narkozė, operacija. Kai pabudau lovoj, pasakė kad nesikelčiau (pagaliau suprato doh.gif ), o man įves kateterį į šlapimtakį. Bet matyt, vėl sumąstė pataupyt ir vest ne vienkartinį guminį, o kažkokį metalinį... blink.gif O ten viskas užtinę... blink.gif (Mintyse palinkėjau, kad pragare joms velniai toki kataterį įvestų. Vieną kartą - užteks įspūdžių visai amžinybei rolleyes.gif ) Kai visdėlto ten jo sugrūst nepavyko - surado ir normalesnį. Taigi, dabar jau gulėjau kaip caraitė, o ir daktarė dažniau užsukdavo ir ne pro durų plyšį pasidomėdavo mano savijauta. Tik dėl dukrytės skaudėjo širdį. Man ją atnešdavo tik trumpam, nes nemaitinau, o ir nulaikyti ant rankų neturėjau jėgų. Sutarėm, kad, kol sustiprėsiu, bus jai geriau pas mano mamą, nei toje ligoninės palatoje. O vyras irgi gal kiek prisibijojo atsakomybės, bet gal labiau į mano norą atsižvelgė (čia jaučiuosi kažkiek prieš jį kalta - bet buvau tokios būklės... O mano mama buvo medikė, kad ir ne tos srities. Bet paskaičiavau ne širdimi, o protu, kad vaiku ji profesionaliau pasirūpins, nei tokios patirties neturintis vyras. Tikrai, šioje vietoje visą gyvenimą jausiu kaltę, kad jį nušalinau, nors niekad jokių priekaištų ir negirdėjau). O atsisveikint buvo žiauriai sunku verysad.gif. Bet tikrai žinojau, kad ja bus gerai pasirūpinta. Taigi ji išvyko, o aš likau toje nelemtoje ligoninėje verysad.gif . Po kelių dienų ėmiau jausti įtartiną kvapą. Pasirodo, "ten" ėmė pūliuoti. Ir, nors vizitavo kasdien, kažkodėl ankčiau nepastebėjo, kol nepasakiau, kad smirda. Sukilo temperatūra. Tik vėliau sužinojau, kad buvo tik žingsnelis iki kraujo užkrėtimo doh.gif . Ir vėl narkozė, operacija. Žaizdą atvėrė, į tą "kišenę", kur buvo prisirinkęs kraujas (kaip sakiau - netoli litro, tai gera skylė turėjo būt), kažką ten įdėjo, kad valytųsi. Ir tą "kažką" keitė 3 kartus per dieną, o prieš keisdami vis darė narkoze (bendrą, ne vietinę nejautrą). sad.gif Taip praėjo dar savaitė. Nuo narkozių darėsi bloga, tad jų atsisakiau. Ir tada supratau, kad ne veltui jos buvo daromos blink.gif . Nuo to laiko iki šiol tiesiog instinktyviai imu drebėti ginekologo kėdėje. Nieko sau negaliu padaryt. Ir labai jau užknisa, kai vis turiu aiškintis - kodėl. Taigi, kai pagaliau pradėjo tą "kažką" keitinėti tik kartą per dieną - išleido ir mane namo, O "pasikeitinėti" turėjau kasdien atvažiuoti į polikliniką (ir tai nepaeinančiam ir negalinčiam sėdėti žmogui). Gerai, kad vietinės poliklinikos daktarė buvo supratingesnė - kažkaip išrūpino, kad kas rytą greitoji mane atvežtų. Išeinant iš ligoninės daktarai prižadėjo, kad ant kojų atsistosiu tik po 6 mėnesių. Bet man užteko ir dviejų tongue.gif . Poliklinikos daktarė negalėjo atsistebėti, kaip greit viskas gyja bigsmile.gif . Gal padėjo namų aplinka, užjaučiantys ir iš visų jėgų padedantys artimieji, o gal motiniški jausmai ir noras pačiai tvarkytis su savo kūdikiu, o greičiausiai - viskas kartu.
Kaip ten bebūtų - viskas baigėsi gerai ir tai jau praeity. Ir negalvokit sau patyliukais - nedavė tai ir nežiūrėjo g.gif . Tas ir pikčiausia, kad davė, ir vistiek nežiūrėjo schmoll.gif . Padariau išvadą - jei medikas abejingas savo pacientams, ar jei prastai išmano savo darbą, tai gali jį nors auksu apipilt - nepasikeis.
Visą šį rūškaną vaizdelį nušviečia vienintelis geras dalykas - nuostabi, nepakartojama dukrytė, kuri, manau, ir neleido man net per 3 kartus numirt, o taip pat, galvoju, neapsiėjo ir be Aukščiausiojo ir Visų Šventųjų valios. smile.gif
Džiaugiamės savo mažyle ir dėkojam už kiekvieną kartu praleistą akimirką. Vaikai taip greit auga, ateis tokia diena, kada ir mano mažylė taps mama. Meldžiu dievą, kad tada atsiras geresnė technika ir, svarbiausia, pasikeis požiūris į pacientą.
Tokia tad mano gimdymo istorija. Atleiskit, jei kam pasirodė nuobodoka. Gaila tik, kad jau nebepabandysiu antrą kart - gal pasisektų geriau. biggrin.gif
Atsakyti
oho...

nu as be zodziu, viska perskaiciau..
as isivaizduoju, kaip turejo but baisu, ir kokia stipri esi mamyte 4u.gif

O cia Vilniuje taip? blink.gif
Sunervino seseliu ir daktares abejingumas doh.gif

Bet kaip suprantu, dabar jau viskas susitvarke, mamyte vaiksto, vaikiukas irgi sveikas wub.gif 4u.gif
Atsakyti
Dievulėliau, koks košmaras blink.gif Gerai, kad dabar viskas gerai 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(Yyy @ 2008 09 06, 23:59)
oho...

nu as be zodziu, viska perskaiciau..
as isivaizduoju, kaip turejo but baisu, ir kokia stipri esi mamyte 4u.gif

O cia Vilniuje taip?  blink.gif
Sunervino seseliu ir daktares abejingumas  doh.gif

Bet kaip suprantu, dabar jau viskas susitvarke, mamyte vaiksto, vaikiukas irgi sveikas  wub.gif  4u.gif



Ne, tai buvo ne Vilniuj. Vienoj provincijos ligoninėj. Neminiu pavadinimo todėl, kad buvo siūlyta paduot juos į teismą už aplaidumą, bet nebenoriu jų akyse matyt ir vėl aiškintis, aiškintis, aiškintis... Jau išrašant mane iš tos ligoninės prisiklausiau iki soties pasiteisinimų. Jie jau buvo gerai pasiruošę ginybai. O aš tiesiog fizišakai neturėjau jėgų pradėti teisminius tampymusis. Beje, su mūsų teisine sistema - baisu, kad galiu po visko pati likt kalčiausia - kam iš viso gimdyt sumaniau hihihi.gif

Ir ačiū už palaikymą. Dabar jau viskas praėjo. smile.gif Sakiau, kad ilgai galvojau rašyt ar nerašyt. Per tą laiką ir mažylė paaugo, ir viskas puikiai (na, pasėkmės mano sveikatai liko, bet gyventi galima). smile.gif
Atsakyti
O siaube! sunku patiketi, kad tokie dalykai vyksta XXI amziuje! bet kai gydytoju toks poziuris i darba, tikriausiai stebetis netverta sad.gif

O jus be galo stipri moteris!
Sekmes jums!
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo taniuta: 07 rugsėjo 2008 - 08:17
QUOTE(taniuta @ 2008 09 07, 09:14)
O siaube! sunku patiketi, kad tokie dalykai vyksta XXI amziuje! bet kai gydytoju toks poziuris i darba, tikriausiai stebetis netverta sad.gif

O jus be galo stipri moteris!
Sekmes jums!



Ačiū biggrin.gif
Atsakyti
Pašnekute,

linkiu Jums kuo geriausios kloties ir siunčiu pačius geriausius linkėjimus 4u.gif

Neįsivaizduojamai aplaidžiai, neprofesionaliai ir netgi nepabijokim to žodžio - nežmoniškai šiuo atveju pasielgė personalas blink.gif

Ačiū D. , kad Judviems viskas baigėsi gerai - sėkmės 4u.gif
Atsakyti
vaje,paskaicius tai siurpai perbego blink.gif na ir daktarai,greiciau sundaktariai.Gerai,kad mamyte tokia stipri ir viskas jau praeity,o galejo baigtis kitaip blink.gif ir aisku ne vienas gydytojas nebutu apkaltintas,kaip visada butu isisuke.sekmes dideliausios 4u.gif
Atsakyti
Ačiū visoms
Baisiausia buvo, kai pasijutau nebe žmogumi, o tiesiog mėsos gabalu - kažkas kažką darė, kažkur vežė, nešė ir nieko neaiškino. Konslageris kažkoks, kitaip negaliu ir pavadint tos įstaigos...
Atsakyti
net pakraupau skaitydama sad.gif JUS esta labi stiprus zmogus ir aisku kantrus.

O del teismu, tai kaip jau nusprendete taip, tik baisu kad ir kitai busimai mamytei nenutiktu kazkas panasaus sad.gif

bet kokiu atyveju dziaugiuosi, kad uz Jus kad viskas jau praeity , nes jeigu isgyvenote sita tai Jums jau niekas nebaisu 4u.gif . ir linkiu greiciau pasveikti, sustipreti, kad viskas pasimirstu ir zinoma dukrytei daug sveikateles 4u.gif 4u.gif 4u.gif
Atsakyti
Nesitiki , kad taip dra būna . siaubas kažkoks .Jūs labai stipri moteris . sveikinu , kad viskas pasibaigė gerai . 4u.gif - balionėlis už kančias .
Atsakyti
QUOTE(DI @ 2008 09 07, 11:47)
O del teismu, tai kaip jau nusprendete taip, tik baisu kad ir kitai busimai mamytei nenutiktu kazkas panasaus sad.gif



Dėl kitų - tikrai neturėjau jėgų tada kovot, o dabar gal jau ir senatis bus suėjus... Girdėjau, kad ta daktarė neužilgo "užsirovė" ant aršesnės mamos. Ta gal daugiau sveikatos turėjo. Vietinėj spaudoj rašė apie teismus, bet pabaigos nepaskelbė. Bijau, kad ir toliau sėkmingai daktarauja, o aš negalui viešai skelbt įstaigos vardo, bijodama būt patraukta atsakomybėn už šmežtą - kaip dabar įrodysi, kad taip buvo. Net ir dokumentus, manau, jie ten laku "patvarkė", nes išeinant, kaip sakiau, labai daug buvo paaiškinimų, kad aš pati kalta - tipo kraujagyslės trapios ir t.t., nors niekada gyvenime man jos tokios nebuvo nei prieš gimdymą, nei po jo.
Atsakyti