Priešistorė. Esu išsiskyrusi. Senokai. Po oficialaus vyro mano kelyje pasitaikė krūva mulkių. Na, gerai, gal gyvenime jie visai ne mulkiai, bet mano kelyje pasirodė būtent tokiu amplua.. Per tuos metus ir tuos sutiktus vyrus prisivariau krūvą kompleksų ir manau, kad kuo toliau, tuo labiau bijojau santykių (nors labai jų norėjau!)... Bijojau skausmo, kai eilinį kartą nepasiseka, bijojau to santykių sudėtingumo... Tokia buvau - trokštanti meilės, bet labai jos bijanti ir statanti nematomas sienas tarp savęs ir vyrų....
Jis. Na, dabar man rožinių akinių periodas. Pripažįstu. Bet dabar kažkaip viskas kitaip... Viskas kažkaip natūralu ir paprasta. Nėra jokio noro maivytis, apsimesti geresnei negu esu. Iš kažkur atsiradusi kantrybė, neskubinti, leisti viskam tekėti sava vaga ir mėgautis... Ir nepatirtas jausmas, kad kažkas tavimi rūpinasi... Ar myliu? Dar nežinau.... Bijau įvardinti jausmus žodžiais... Manau, mylėjimo faktas patvirtinamas laiko...
Romantiškiausias vakaras. Nuo pat pradžių. Spektaklio žiūrėjimas susikibus už rankų. Vakarienė restorane. Vaiksčiojimas po naktinį Vilnių ir bučiniai ant kiekvieno kampo
Apsipirkimas naktinėje Maximoje. "Pusryčiams" 
Grįžtam pas jį į namus. Vos užlipame iki jo buto.... Bučiniai, bučiniai, bučiniai... "tu labai skaniai bučiuojiesi, kur išmokai" - girdžiu tą nuolat. "Tavo lūpos. Jos man tinka..." - koketuoju aš.... Namuose bučiniai stiprėja... Aistra tiesiog tvyro ore.... Mūsų pusryčių jogurtas parieda po kojomis. "Gal nunešiu maišą į virtuvę?" - bando klausti, bet aš bučiniu užčiaupiu jį. Nėra laiko. Aš noriu jo. Noriu kiekvieno jo kūno lopinėlio. Čia ir dabar.... Žemyn krenta drabužiai, esu nunešama į miegamąjį... Viskas. Nebegaliu daugiau mąstyti. Jei dabar numirčiau, tai keliaučiau tiesiai į rojų... Nors nemanau, kad rojuje geriau, negu man tą akimirką... "Gal išgeriam vyno?" paklausia, ir sulaukęs mano galvos linktelėjimo, grįžta su dviem pilnomis taurėmis.... Taip gera... Mėgautis vynu, vėl švelniais bučiniais, klausytis ramios muzikos ir žinoti, kad visa naktis tavo... Atsiduodu jo švelnioms rankoms - nemaniau, kad vyras gali būti toks švelnus... Šypsausi nuo jo švelnių žodžių... Šį kartą viskas kitaip... Švelniai. Švelniau. Švelniausia. Jaučiuosi, kaip vaškas, kuris tuoj sutirps. Vieną akimirką pamanau, kad tai atpildas už visas ašaras dėl nenusisekusios meilės.... Užmiegu glostoma... Pabundu nuo bučinio.... "Nenorėjau žadinti, taip saldžiai miegojai. Aš jau porą valandų prabudęs" - šnabžda man tyliai į ausį, o aš negaliu patikėti, kad tai vyksta realybėje... Kokia skani kava, geriama jo glėbyje... Kokie suvelti mano plaukai ir net sau aš graži be jokio makijažo... Kaip smagu susiplanuoti vakarą ir žinoti, kad vėl susitiksim, nes jau dabar jo pasiilgau....
Dabar. Viskas taip šviežia ir taip trapu. Tikiuosi, kad viskas dar prieš akis. O jei ir ne - jau dabar žinau, kad tas žmogus man atvėrė man akis apie mane pačią. Išvadavo iš kai kurių kompleksų. Parodė, kokie gali būti (ir turėtų) vyro ir moters santykiai....
Aš laukiu vakaro. Nuostabaus savaitgalio pradžios
