Varno kranktelėjimas tau girdint

Tai buvo mūsų antras susitikimas. Pasiėmę vyno butelį ir juodojo šokolado (kaip tu mėgsti) užkopėme į kalną, nuo kurio atsiveria sostinės panorama (būtų buvęs gražus peizažas tavo fotografijai, juk tu pamišęs dėl meno). Tai buvo ankstyvas ruduo ir jau po truputį temo... miestą apgaubė tiršti debesys, kurie maišėsi raudonai su besileidžiančia saule (magiška). Lengvas oras... šiltas vėjelis... skanus vynas... šokoladas... nuostabus vaizdas, kuriuo gėrisi mūsų akys sukuria atsipalaidavimo vertą atmosferą. Pasidaro taaaaip jauku dviese. Mes kalbamės, juokaujame ir atviraujame tarsi būtume pažįstami jau nuo senų senovės. Aplink mus ratus suka klykdamos juodos varnos. Tu suklusai...
- Hmm, žinai ką reiškia, kai varna skrisdama ratus kartą klykteli? – klausia jis. Aš žiūriu į tave ir nesuprantu.
- Na ir ką gi? – šypsausi.
- Kad greitu laiku įvyks šis tas reikšmingo... čia Kastaneda taip rašė...
Vakarui pakeitus dieną, mes vis dar sedėjome ant to kalno ir gerėjomės... tik jau nebe vaizdu, o vienas kitu... nedrąsūs šypsniai, lengvas flirtas ir krizenimas, tačiau jokio prisilietimo prie vienas kito. Abu jautėmės smagūs ir apkvaitę (ak, tas vynas ir tu).

Tu sakai, tolėliau vyksta šventė. Pajudėjome ten. Fui, groja roką ir metalą (kaip tau patinka). Kalbi man kažką... Aš negirdžiu, nes purtau galvą ir plaukus kaip metalistas Tu juokiesi už pilvo susiėmęs.
- Kas? - vaidinu susierzinusią.
- Nieko, - ir pats pradedi purtyt galvą (dabar juokiuosi aš. Metalistas tu nekoks, visai nepanašus) – patinki tu man, ypač tokia, kokia esi dabar ir čia. – sakai man...
Jau labai tamsu, kol grįžau namo... Tu palydėjai mane į namus ir vos išsiskyrę kieme, gavau tavo sms: „Ir kaip?“.
„Kas kaip?“ – klausiu.
„Kaip šis vakaras?“
„Labai smagus... tikrai ačiū.“
„Man taip pat labai patiko. Šis vakaras buvo toks, kurį vertėjo įamžinti fotoaparatu. Kai mudu sėdim aukštai, žiūrime į miestą... Tokie vakarai retai būna. Gaila, kad to jausmo vaizdu neįamžintum...“
Nesu tikra, bet turbūt ir nemeluočiau sakydama, kad tą naktį greičiausiai užmigau šypsodamasi.
Žinai ką? Man rodos, Kastaneda buvo teisus... Tą vakarą šis tas įvyko... Pajutau tau simpatiją.

Gražu...na ir kaip šita istorija klostosi ar čia dar tik pradžia?

nuo to vakaro praejo geri pusantru metu ir santykiai klostesi labai banguotai, jis per daug is manes tikejosi, tad mes tai tolome, tai vel susidraugaudavom, nors pykciu nebuvo. dabar mes tik draugai, taciau vis tiek dar kartais ant flirto pavezam

labai vaizdingai parasyta, grazi istorija..

Tikrai labai vaizdziai aprasytas romantiskas vakaras

Grazu Lauksim istorijos tesinio

grazu

atrodo, kad tu ji dar vis myli Nezinau, kas ten tarp jusu ivyko, bet linkiu, kad jus butumete kartu

dėkoju. iš tiesų nustebino šis postas tai buvo žavesys, toks žavesys, kai pirmąsyk pasibučiavus suplazda pilve drugeliai aš pati sau neleidau jo įsimylėti (aš mylėjau kitą), o jis tai žinojo. Priežastis kodėl mes pasukom savais keliais ir buvo ta, kad jis nenorėjo man plėšyti širdies, nenorėjo stoti skersai kelio ir kankintis pats, galvodamas, kad kai būnu su juo, mąstau ne apie Jį (ir pati buvau susipainiojusi - patiko ir su juo būti, bet atrodė myliu kitą...) tai ganėtinai sudėtinga... vėliau jis man pasakė: "Aš pavargau daužyti galvą į sieną ir tikėtis, kad ji sugrius... Bandyt tave pasiimti sau, kartais aš to noriu, o kartais atrodo tai neįmanoma". Negaliu nei neigti, nei tvirtinti, jog tai tiesa ar netiesa pagal tai, ką pati jaučiau.