2004m. birželis.
...Aš ir Tu kaip du lietaus lašai, tingiai vinguriavę lango stiklu, kažkur nežinomybėje susitikę, susilieję, ir nukeliavę kartu, palikdami dalelę savęs...
Dievinu tą dieną, kai chato puslapyje mano žvilgsnis atsitiktinai užkliuvo už tavo nicko. Tada dar nežinojau, kad štai kažkada aprašinėsiu romantiškiausią mūsų vakarą...
Mes du. Dvimatė erdvė tokia nepilna, ir to pilnatvės jausmo taip trokštam...Abu...
Norisi, kad ta pradžia būtų stebuklinga. Norisi, kad ir tada, kai du senučiukai susėsim pasimėgauti kavos puodeliu, mums net neprakalbus, atmintyje iškiltų tas vakaras abiems...Be žodžių...
Važiuojam. Kvepia miškas, aplink taip gražu...Sustojam. Mes vieni, tik paukščiai dainuoja mūsų meilės serenadą. Gniaužia kvapą ir nuo grožio, ir nuo to neapsakomo jausmo, nuo to ŽINOJIMO, kad ši kelionė bus tokia lemtinga mūsų gyvenime.
Mes gulim apsikabinę, dalelė tavęs, įsiskverbusi į mano kūną, taip jaudina...
Važiuojam namo. Į kitą, trimatę, erdvę...
2005m. vasaris. Mažyti, tu atėjai......................
labai mielas pasakojimas 
Meniškos sielos tu, Ruceliukai labai gražu 
labai gražu
tikrai grazu 
nu kodel verkti norisi kai skaitai
nu kodel verkti norisi kai skaitai
Rucelie, labai labai gražu,taip tikra,įpatinga ir ........... ........... ir nuostabus Augustėlis gavosi
........... ........... ir nuostabus Augustėlis gavosi
Rucelie, 
fainai aprasei 
