Beviltiški neromantikai

Ko gero esu pati kalta, kad išauklėjau vyrą būti pragmatišku. Todėl gėles tenka pirktis pačiai ir jos visada būna vazonuose. Sužadėtuvių žiedą irgi rinkausi pati, nes kiekvieną kartą vyrui jį užmovus pastoviai juos kažkur pamesdavau. Beje, paskutinįjį vėl pamečiau.
Šiuo momentu sėdžiu ir galvoju kuri gį iš mūsų pačių romantiškiausių vakarų papasakoti? Ar garso kolonėlių montavimą “Uno X” degalinės žibintų šviesoje? O gal mūsų pirmąjį bučinį “Tangomanijoje”?
Papasakosiu apie vyro paskutines pastangas pažadinti manyje romantišką ir svajojančią moterį apie žvaigždes ir mėnulį danguje.
Kas be ko, nemaža dalis vyrų yra įsitikinę, kad vasario 14 dieną tiesiog būtina švęsti, kad visos moterys alpsta nuo dovanojamų raudonų širdučių, saldžiu žodžių, kurie makaronų pavidalu kabinami ant ausų… Bet, aš ne tokia. Aš kažkokia su iškreiptu skoniu ir savotišku suvokimu apie santykius. Jei atidarius duris už jų stovi vyras su gėlėmis, visada pirmas klausimas : “Na, tai ką šį kartą prisidirbai? ”
Žodžiu, man tai eilinis vakaras, kuomet bendradarbiai apkarsto visokiomis širdimis (ką bendro turi “kraujo pompa” su meile?), eilinis vakaras kada parsivilkus namo po darbo, tesinori iškomandiruoti visus vyrus į mėnulį, užsibarikaduoti vonios duris, pakabinus ant jos lentelė “Kanarų salos, be vizos įvažiuoti draudžiama”. Taigi, planas įvykdomas – išdidžiai įduodamas sąrašas maisto produktams iš išspiriamas pro duris.
Pasileidžiu vonioje vandenį, suberiu eukaliptų druskos, išsirenku kažkokią knygą nuo lentynos ir nusprendžiu užsiauginti gulėdama ir mirkdama vandeny pelekus. Viskas, nirvana: aš, vanduo, vonia, migdanti knyga ir palaimingi eukalipto kvapo garai. Guliu patenkinta visa, kaip katinas radęs lašinius. Geraaaaaa … Taip nepastebimai praslenka valanda, po to dar pusvalandis… Iš malonaus snaudulio pažadina keistas skambėjimas, dzingsėjimas ir lengvas šurmulys virtuvėje. Nuojauta kužda, kad nieko gero nelaukti. Beldžiasi į duris. Ko?
- Įleisk.
- Ko?
- Na įleisk.
Atkabinu kabliuką ir greitai neriu į putas. Tarpduryje visas toreodoro pozoje stovi mano diedas, su rože dantyse, su padėklu rankoje: ant kurio stovi šampanizuoto vyno taurė ir braškės. Mano akyse kaupiasi pyktis ir neviltis. Man? Man šampano? Vėl rūgštis pakils. O braškės kam? Fu… jos gi žiema popierinės, neskanios.
- Šampano negeriu, o braškių nenoriu.

Vyras vis dar draugams guodžiasi, kad jis tada po visą miestą, žiemą, lakstė ir ieškojo šviežių braškių. O aš, karvė, jo pastangų neįvertinau. Va taip va. Nuo to laiko (o prabėgo jau 6 metai) vyras man neperka šampano, nevaišina žiemą braškėmis, o ir rožes man nelabai prie širdies. Geriau ramunę kokią atneštų arba pakalnučių.

Neromantiški mes kažkokie, bet apie senatvę kartu, prie židinio, po šiltu pledu, supamoje kėdėje vis dar svajojame. Gal ne taip viskas ir beviltiška? Šiandiena pasveikino, kad jau lygiai 9 mėnesiai kaip vedę, žiūrėk, kaip ne vyras – vestuvių datą pamena.

O man nepatinka toks cinizmas ir netgi megavimasis savo "kitoniskumu", neromantiskumu. Ir nors straipsnelis graziai, intriguojanciai parasytas, nors galima gincytis ar jis apie romantika/neromantika, bet apie meile jame nieko neuztikau

Nėra vienodų žmonių, visi mes skirtingi.
Jausmai nebūtinai išreiškiami pagal kažkokį šabloną, kuris yra priimtinas visiems ir niekam.
Vyrą aš labai myliu, jis yra mano ramstis, mano akių šviesa. Jam skirtos pačios švelniausios mano mintys. Tačiau reikia suprasti, kad kartais, neprognazuodamas kito asmens veiksmų, pats tampi neprognozuojamas.

negalima visą gyvenimą tik "prognozuoti" bet kuriuo atveju, papasakojai šauniai. tik gal ne tokios istorijos visos tikisi romantiškiausio vakaro skyrelyje

O man jusu ... tiesiog gaila

ir jeigu ROMANTIKA praturtina siela ir jausmus,- tai jus... tikri vargseliai

Sakoma, žmogus - prognazuoja, o Dievas iš jo prognozių juokiasi
Tai taip ir pas mus: susiplanuojame ir visi planai griūna.
Papildyta:

Ar tikrai? Ar dirbtinai sukurta aplinka ir prognazuojamas pagal scenarijų vakaras praturtina sielas ir jausmus? Ar ne linksmiau ir maloniau viską daryti neplanuojant, neprognazuojant, nerašant scenarijaus, nepateikiant netikėtos ir kartais nemalonios staigmenos? Kai po to nežinai verkti ar juoktis?

tai būtent neplanuodamas ir neprognozuodamas tavo bičas pasistengė...o tu? nu jau pasijautus būčiau jo vietoje tai kaip mazgote po snukį pamaskatuota tikrai šlykštu būna, kai visiškai neįvertina didelių pastangų...

Taip, tik jis pamiršo tą faktą, kad turiu dvylikapirštės žarnos opą. Todėl ir sakiau, kad mano pirma mintis buvo apie rūgštį, skrandžio skausmus ir visus kitus "malonumus".
Kaip manai, jei nesijausčiau kalta, aš vis dar tai prisiminčiau? Vis tik 6 metai prabėgo

galima ir skrandžio neskriaudžiant paišdykauti, ne tam gi ir atnešė...
o tu atsilygink kada, ir nesijausi kalta

O man visai patiko Negi būtina būti tokiems kaip visi, svaigstantiems nuo braškių ir šampano? Manau, kad ne. Ir aš tikrai nesusileisčiau nuo šampano taurės, bet, žinoma, išgerčiau, padėkočiau... Bet juk visi mes skirtingi, ir nemanau, kad autorė labai jau didžiuojasi savo kitoniškumu, kaip kažkas čia išsireiškė
Beje, tokių neromantikų tikrai daug, taip kad nesat vieni tokie

Ar tikrai norint romantiskai praleisti vakara, butina prognozuoti
Kartais romantika nei planuojama, nei prognozuojama, neretai tai tiesiog maloniai nuteikianti staigmena, kuri virpina sirdi ir isjudina jausmus.

Romantika nebutinai turi sietis su kazkuo materialiu: sampanas, sintetines braskes ar pan. Juk stebeti dangumi praplaukiancius debesis yra nemaziau romantiska .
....tik panasu, kad ir tai jums yra svetima

Panasu, kad netiketumu jus nemegstat...gaila zmoniu, kuriems netiketos artimo zmogaus pastangos praskaidrinti kasdienybe buna nemalonios.
Priesingai nei ivardinat romantiskuma kaip vyksma pgl.tam tikra plana , sakyciau, kad tai cia jums daugiau norisi, kad viskas butu tiksliai suplanuota ir is anksto suderinta...na, paprasciausiai tam, kad netektu nusivilti.
Labai jau pragmatiska.

Kodėl reikia kažką dirbtinai iššaukti, kodėl reikia kažką akcentuoti? Galų gale kas yra "romantika"? Aplinka kurioje abu mėgaujasi viena skito buvimu? Ar užaštrinta meilės jausmų išraiškos stichija?
Jeigu, tamsta Volunge, manai, kad visi žmonės turi gyventi pagal nustatytą šabloną, be jokių planų, spontaniškai ir t.t. Tada taip - mes esame dvasios ūbagai, pragmatikai ir merkantilistai. Nematau prasmės teisintis.