Įkraunama...
Įkraunama...

Mūsų mažasis Vytautas. Antrojo stebuklo istorija:)

"Beje - kaip pasakė viena sanitarė mums su vyru – dar grįšim mes į RK po kelių metų...– pasirodo per tą jaudulį ir greitį, kai išvežė į operacinę, mano šlepetės taip ir liko gulėti po lova gimdykloj... biggrin.gif Gal tada ir parašysiu – kaip vis dėlto pagimdžiau pati – labai to tikiuosi...“,– būtent šitaip baigėsi mano gimdymo istorija prieš 2,5 metų. wub.gif Pasirodo, sanitarė tada tikrai neklydo!!! Mes grįžom!! Ir šį kartą namo parsivežėme sūnelį... Ir tikrai pagimdžiau pati... Tie prietarai, tie žmogaus planai - pasirodo kartais (o mano gyvenime net itin dažnai!) jie ima ir pasitvirtina.

Bet apie viską nuo pradžių -> taip atkeliavo mūsų antrasis stebuklas:

Vieną kartą, kai dukrytei buvo kažkur pusė metų, važiuojant pro kapines - mistika, bet būtent važiuojant pro jas - viduje pajaučiau, kad dar vieno leliuko siela jau laukia kada galės pas mus atkeliauti... Buvo taip keista, bet labai aiškiai suvokiau, kad mūsų Vytukas kažkur šalia (vardą sūnui jau buvome sugalvoję prieš gimstant pirmagimei). Žinoma, protu suvokiau, kad dar tikrai per anksti... Kaip pati visiems sakiau - antras nėštumas ir antras vaikas tik tada, kai Salomėjai pasibaigs visi pilvelio skausmai ir sudygs visi dantukai. biggrin.gif

Salomėjai jau 1,5 m. Pagalvojom, kad tikrai galėčiau jau grįžti į darbą bent keletui valandų per dieną - ir pati prasiblaškyčiau, ir pinigėlį uždirbčiau. Deja... Nuėjus į darbą pasakė, kad jo man nebėr... Matyt per anksti nusprendžiau tapti mama - kas tikrai neatitiko mano darbdavių lūkesčių ir jų manymu buvo tikrai labai neprotinga... Nei mano pasitikėjimas savimi, nei mano motyvacija darbui (kuri dabar žinoma buvo dar didesnė nei anksčiau) nereikalingi... Nuliejau ne vieną ašarą – gi pirma ir vienintelė mano darbovietė. Kolektyvas, kuris atvažiavus į Vilnių man atstojo šeimą... Gaila, labai... Galima sakyti pirmą kartą gyvenime nežinau ką veiksiu, nes iki tol viskas ėjo pagal planą – universitetas, darbas, šeima, vaikelis... Neįprasta man situacija... Bet kaip teisingai yra sakoma: „Jei negali kažko pakeisti – keisk požiūrį!“ biggrin.gif Nusprendėm, kad antram vaikeliui, matyt, laikas bus ne po gerų metų, o būtent dabar! Supermamos tam irgi pritarė. biggrin.gif mirksiukas.gif

Taigi, jau planuojam... Pirmas mėnuo. Nieko (tik po 30 min. išryškėjęs vaiduokliukas, porą dienų vėluojančios mm ir sukietėjimai gimdoje. Jaučiau, kad kažkas vyko, bet, matyt, nelemta man pagimdyti vasario 16 d...). Antras mėnuo. Vėl atrodo kad bloga, kad tempia krūtis, kad pavargstu greit - bet juk vyras kaip tik buvo išvykęs per Pačias Pačias dienas, taigi nieko nesitikiu. ...Tačiau kažkas TIKRAI vyksta! Vyras liepai daryti NT – sako, kad nė karto neklydau dar dėl tokių dalykų ir savo kūną puikiai jaučiu. Kadangi leidome savaitgalį kaime, tai specialiai dėl NT nuvažiuojam iki miestelio vaistinės. Bijau... Nedrąsu... O jei pamatysiu I... Grįždami atgal visada važiuojam siauručiu laukų keliukų... Saulė spigina... Pati liepos pradžia... Karšta... Staiga vidurį keliuko pamatome gandrą!! Vaikštinėja sau viduriu keliuko ir net nemano nuskristi – ar gali būti geresnis ženklas!!! – NT atliekamas tiesiog čia pat… hihihi.gif Ryškėja antroji juostelė, aiškiai matosi... Prasideda laukimas – mes jau tuoj būsime keturiese!

Šis nėštumas buvo sunkesnis. Pirmiausia – gresiantis persileidimas (vėl jaučiu kaip kietėja mano kol kas mažutė gimda su mažu spirgučiu viduje... Bet tvirtai žinau – šito neatiduosiu!! Manau, tas tikėjimas suteikė daug jėgų ir man, ir jam/jai). 28 sav. – gresiantis priešlaikinis gimdymas (matyt prisitampiau, nes ir dukra pakiloju dar, ir namie vis paimk/pakelk/nuvalyk...). Sustoju... Daugiau gulinėju... Ilsiuosi... Su vyru skaičiuojam kiekvieną pratemptą dieną, nes, Dieve, kaip baisu net pagalvoti, kad kažkas gali būti blogai... Sulaukiam 34 sav. - jau ramiau (chi, gi reiškia, kad jau neteks važiuoti į Antakalnį, jau galėsiu gimdyti RK tongue.gif ). 36 sav. – vėl gyvenu įprastu ritmu: tvarkau/valau/laukiu kada jau?? Šį kartą labai anksti pradėjome laukti, kada gi jau gims mūsų vaikelis. Matyt todėl, kad pirmą kartą visur vyko remontai - dar savaitė iki dukros gimimo keitėm grindis koridoriuje! O dabar viskas jau paruošta: išskalbti ir išlyginti rūbeliai, iš rūsio parneštas vežimas, lovytė jau surinkta ir LAUKIA... Laukia tos stebuklingos susitikimo akimirkos...

O ko gi mes laukiame? Daryti echo jau du kartus patvirtino, kad pilvelyje auga mažas berniukas. Tiesą pasakius, ir pati jaučiau, kad gims sūnus: ir NT šį kartą nebuvo toks ryškus, ir mano veido oda tiesiog švytėjo, ir judesius leliuko pajutau kitame šone nei praeitą nėštumą. Žodžiu, man pasitvirtino visa liaudies išmintis. biggrin.gif Akys vis krypo į mėlynus rūbelius, mažučius berniukus vežimėliuose... Tik kažkaip bijojau tą nuojautą garsiai įvardinti - ypač kai visi aplink tik ir šaukė, kad dabar reikia sūnaus - tokie atgrasūs man tie aplinkinių pageidavimų koncertai...

Be to, privalau pagimdyti anksčiau termino – gi terminas kovo 16 d., o kovo 17 d. vyras turi išvažiuoti keturioms paroms... Bus visiškas chaosas... Sulaukėme kovo – taigi reikia jau ir gimdyti! Paguodžia mamų patirtis, kad jei pirmo nepernešiojai, tai tikriausiai ir antras pasibels anksčiau. To ir tikiuosi.

Kovo 4 d. Po 28 sav. nustatyto gresiančio priešlaikinio gimdymo skausmingus gimdos susitraukimus jaučiu kasdien, todėl net nebekreipiu į juos dėmesio. Vakare pagaliau užmigdom dukrą - kosulys ir sloga dar ją kankina, bet bent jau temperatūros nebėra (keisti sutapimai – pažįstu ne vieną šeimą kur pirmagimis suserga likus kelioms dienoms iki gimdymo – gal jaučia ką nors?? – įdomi būtų mokslinė studija g.gif ). Po kosulio priepuolio užmiega man ant rankų bežiūrėdama filmą. Pilvas vis skausmingai susitraukinėja, matyt dėl to kad pervargau... Klausiu vyro kiek valandų - „22.10“, - sako. Vėl skaudena - kiek dabar - „22.20“. Hmmm... keista... kartojasi... nenustoja... Pagaliau vyras supranta, kodėl man tas laikas toks įdomus - akys plačios – „Tikrai, ką jau? Tiek lauki tos akimirkos, o kai supranti, kad gal jau - ištinka lengvas šokas, atrodo, kad dar tikrai ne šiandien, dar kažką reikia padaryti, nueiti, pabaigti... Vis kartojaisi... Einame peržiūrinėti daiktus į gimdymo namus – visai kaip praeitą kartą lotuliukas.gif . Išsimaudau... Kartojasi... Pamiegam, kol dar skauda pakenčiamai, o tada jau važiuosim.... Atsigulu, žiūriu į laikrodį - sąrėmiai retėja. Prabundu, o praeitas tik prieš 40 min. pasirodo buvo... Paryčiui viskas dingsta... Jau norėjau gimdyti! O pasirodo paruošiamieji... Abu jaučiamės apgauti po šios nakties... doh.gif

Kovo 5 d. Niekas nevyksta... Nervina... Suskausta kažkur kas valandą - ir tai kai judu ar nešu ką nors... Manau vakare vėl bus tas pats.. Ir tikrai - prasideda - vėl apie 22 val. Kai kuriuos sąrėmius jau turiu net prakvėpuoti, bet... nebetikiu kad šiąnakt... Na ir erzina mus mūsų Vytukas...

Kovo 6 d. Ryte nuvažiuojam į RK – lai patikrina ar mano skausmas bent ko nors vertas... „Kaklelis uždaras. Tik paruošiamieji“ – konstatuoja gydytoja... Tikriausiai pamano, kad aš jau labai išlepus, jei dėl paruošiamųjų kurie kartojasi kažkur kas valandą pergyvenu... Kur nepergyvensi, kai turi gimdos randą po cezario... „-Oooo, cezaris dėl sėdmėninės pirmeigos. Tai galite bandyti gimdyt natūraliai“, - kas kartą girdžiu tuos pačius žodžius iš visų daktarų su kuriais teko susidurti nėštumo metu. Tą patį išgirstu ir dabar.

Taip, po pirmojo cezario labai norėjau pagimdyti pati - rašant gimdymo istorija vis dar atrodė, kad tai jog, nepagimdžiau - visiškas nesusipratimas, kad vaikelį gavau per lengvai ir pan. Neįsivariau sau pogimdyminės depresijos, bet papergyventi dėl to teko... Kai pastojau dabar, pradėjau domėtis nėštumu ir gimdymu po CP. Rando išsiskyrimo galimybė labai baugino. Na ir kas kad rašo jog tai įmanoma vos 2-4 proc. atvejų – juk ir sėdi vaikai pilveliuose vos 3-5 proc. – o štai manoji sėdėjo! Taip pat rašo, kad negalima nei skatinti, nei epidūro daryti po cp – o man tada be šansų pagimdyti pačiai – mama seserį gimdė kelias paras, sesuo savo pirmąjį vaiką 23 valandas su skatinamųjų keliom dozėm... Manau, mano gimdymas būtų panašus. Be galo bijau tos pompos ar replių, nes esu įsitikinusi, kad nepakaktų man jėgų vaikelį išstumti po tiek valandų sąrėmiavimo. Taigi, susidarau savo planą - atvažiuoju į gimdymo namus su sąrėmiais, kad vaikelis pajaustų jog jau laikas jam gimti, palūkuriuojam keletą valandų, kol pamatom kad niekas nevyksta (juk praeitą kartą atsidarymas ir užstrigo ties 2 cm) – ir darom cezarį. Visiems iškilmingai dėstau savo teoriją ir tą „Galit bandyti gimdyti pati“ praleidžiu pro ausis, nes tikrai netikiu, kad ims ir su manim cackinsis kas nors – juk nei tariuosi su kuo nors, nei pati beturiu pakankamai vidinės motyvacijos. Tiesiog noriu savo vaikelio – sveiko ir kuo greičiau!

...Tačiau Dievulis, matyt, jau užfiksavo mano pirmąjį planą, kurį užrašiau ir pirmojoje gimdymo istorijoje: “tikiuosi pagimdyti pati...” biggrin.gif ax.gif

Kovo 7 d. Vis dar kankinuosi su savo paruošiamaisiais. Prisižiūrėjusi į mane net dukrytė pareiškia – „Man skauda pilvelį“ ir ima giliai kvėpuoti - kaip kad ir aš per skaniuosius „tariamus“ sąrėmius. lotuliukas.gif Vakarop paskambina draugė, su kuria turim tikrai labai keistą ryšį (labai dažnai nujaučiam, kada kuriai kas blogai arba kas vyksta kitos gyvenime) pasikalbam apie gimdymus, apie vaikus – ir jaučiu, kad su ja kalbant mano retieji sąrėmiai kartojasi kas 6-7 minutes... Baigiam kalbėti, o sąrėmiai nesiliauna... Tik erzina, kad vieni lyg stipresni, kiti lengvesni – manau vis dar paruošiamieji... Bet kartojasi gana reguliariai... Pavakarieniaujam. Tik aš vos kelis kąsnius į burną įsikišu – juk negalima valgyti prieš cezarį... Skambinam draugui, kuriam turime palikti dukrytę, paliekame miegančią jo namuose ir apie 23 val. jau stoviniuojam prie durų RK... Taip keista buvo važiuoti ištuštėjusiomis Vilniaus gatvėmis – lygiai tuo pačiu keliu kaip ir prieš du su puse metų...wub.gif Visur tylu, o gatvių šviesos sielą pripildo tokia ramybe...


Papildyta:
Pasitikrinam - atsidarymas 0 cm!! verysad.gif „-Būna tokių nelaimingų žmonių“, - sako gydytoja, - „kurie jaučia tai ko neturėtų jausti“. Žinau - visos mes giminėj tokios - negimdom kaip kulkos, pasikankinam. Na ką - manęs nebepaleidžia - sako naktį stebės, o vat vyrą išsiunčia namo... Nesąmonė – gi atvažiavau jau gimdyti! – viskas vėl ne taip kaip turėtų būti... Viena keliauju į gimdyklą, sako duos man vaistukų, kad pamiegočiau, nes po 3 naktų su paruošiamaisiais esu tikrai pervargusi... Gal viskas pasibaigs ir keliausiu namo ryte, o gal kaip tik prasidės. Gerai, - galvoju, - bent išsimiegosiu... Užrašo vaikiuko tonus, suleidžia vaisus ir palieka toje pačioje gimdykloje, kurioje jau buvau – taip gera čia grįžti... Niekada nepagalvojau, kad teks miegoti gimdykloje – tai bent patirtis! biggrin.gif Grimstu kažkur į sapnus, tik sąrėmiukus vis tiek jaučiu. Nežinau kiek nusnaudžiu, bet pabundu nuo stipresnio skausmo, po poros minučių vėl, ir vėl, ir vėl, ir vėl toks galingas ir ilgas sąrėmis po kurio pajaučiu, kad kažkas šilto bėga. Taip, pamečiau kamštį ir vandenukai nubėgo... Iškviečia gydytoją – „Jau turim beveik 2 cm“. Išdėstau savo teoriją, kad viskas vyks tikrai labai ilgai ir mano kaklelis neatsidarinės, ir tikrai pati nepagimdysiu po cezario - o daktarė patikina, kad jei tik kažkas ne taip - bus pasiruošta cezario operacijai. Kol kas pasiūlo dar pamiegoti ir pailsėti. Miegoti tikrai neišeina... Sąrėmius jaučiu reguliariai - vyrui parašau, kad ryte lėktų pas mane, nes tikrai reiks darbą dirbti – vandenys nubėgo. Ir kankinuosi viena... Kitų gimdyvių nėra, akušerė miega gretimame kambarėlyje, o man saaaalllduuu... Jau ir gulėti negaliu, sąrėmių metu masažuoju strėnas, linguoju klubais ir... dainuoju! Net juokinga prisiminti, bet dainuoju visokias lopšines ir tą rusišką dainelę iš filmuko – „A ja ližu, i ližu, i na solniška gližu…“ lotuliukas.gif (net nežinau kodėl būtent šitą prisiminiau biggrin.gif ). Švinta, suleidžia dar vaistų kad numigčiau, bet atsijungti nebepavyksta... Kadangi pastatyta lašinė ir matuojami tonai, galiu tik gulėti, o iš skausmo jau net lovos čiužinį daužau kumščiu, o kai pajaučiu kad ir tai nebepadės, kartoju vienintelį žodį „Pasibaik-pasibaik-pasibaik!“. Be proto laukiu ryto, kada visi pradės judėti jau, - gi kankinuosi be reikalo. Ir labai laukiu vyro... Naujos pamainos akušerės paprašau kamuolio.. Padeda. Lengviau - spyruokliuočiau taip ir spyruokliuočiau, dar šlapią rankšluostį užsidedu ant strėnų - iš viso gerai... Sulaukiu vyro - vėl atsiranda naujų jėgų, kartu sąrėmiaujam – masažuoja man strėnas. Bet ir vėl kai kuriuos sąrėmius jau palydi tik vienas vienintelis žodis: „Pasibaik-pasibaik!“, nes kitkam paprasčiausiai neužtenka jėgų... Ir pašūkauju jau, ir Mamytę, ir Dievulį porą kartų pašaukiu...

Kažkur prieš 10 ryto įeina akušerė ir sako: „Gal jūs norėtumėte epidūro?“ – matyt veidrodis nemelavo ir mano akys jau tikrai raibuliuoja, kad patys siūlo epidūrą... Bet kaip tai epidūrą - gi aš po cezario, juk negalima... „Jei siūlom, vadinasi galima“, - patrauko ji pečiais ir leidžia pagalvoti, nes aš noriu sulaukti gydytojo apžiūros, po kurios pamačius kad vis dar 2 cm, na gal 3 cm, man darys cezarį ir daugiau nebekankins....

Ateina akušerė ir ginekologas (tiesą pasakius, pagalvojau kad čia koks studentas blush2.gif )... Patikrina ji - sako 4 cm... Patikrina jis - dar paspaudo kaip reikalas – sako: „Jau ir visi 5 cm“. Pasiūlo vėl epidūrą. Aš sakau, kad tikrai pati nepagimdysiu – ir kaip jie gali siūlyti epidūrą, kai jo negalima (kartais, pasirodo, informacija forumuose tikrai būna klaidinga...). Sako galima, jūsų randas tikrai puikiai sugijęs, visiškai nejautrus ir tikrai gaite pagimdyti pati. Jei tik kas ne taip – iš karto ruošim operacijai, bet dabar - jau gi pusė kelio nueita! Man net smegenėlės susisuka... Gi ne taip turėjo būti... Mintyse matau kaip man išvargusiai nepavyksta stumti, kaip ima reples ir traukia mano mažylį... NEE!! – to tikrai nenoriu... Vyras pakalba su daktaru koridoriuje – grįžta, sako jog man tikrai puikiai sekasi ir jie tikrai siūlo pabandyti pačiai... Sako, jog pakvies anesteziologą, kad padarytų epidūrą, jei tik noriu. Ai, noriu to epidūro, bent jau dabar palengvės! Vis tiek manau kad nepajėgsiu pati pagimdyt ir viskas bus blogai, nes man nedaro cezario...Tik nebeturiu jėgų (ir įžulumo) ginčytis. Skauda.

Epidūras suveikia. Iš pradžių tik vienai pusei, po keleto sąrėmių - jau ir kitai... Pagaliau nebeskauda, jaučiu tik tempimą, - manau, veriasi gimdos kaklelis... Po geros valandos patikrina - jau 7 cm, tačiau be skatinamųjų nepakaks veiklos intensyvumo. Gaunam skatinamųjų (gi ir jų negalima pagal mano planą - pasirodo negalima tik pačioje gimdymo pradžioje, o jei jau pradžioje randas nereaguoja, tai maža tikimybė kad vėliau sureaguos...). Dar valandėlė palaimingo poilsio ir laukimo... Jaučiu kaip grįžta jėgos, pradedu nusiteikinėti, kad reikės dirbti pačiai – išstumti mūsų vaikelį. wub.gif

13 val. - pilnas atsidarymas - dabar dar laukiam kol vaikelis tinkamai pasisuks... Į gimdyklą įeina skyriaus vedėja - gydytojas patikrina -sako: „Manau pagimdys“ – ji patikrina, sako: „Taip, turėtų“. Oho – kaip jie mumis pasitiki! rolleyes.gif Persikeliam ant gimdymo stalo. Kadangi jaunasis „studentas“ biggrin.gif turi išvykti į kitą ligoninę pagal ekstra iškvietimą, mano gimdymą priims pati vedėja (pasisekė, sakyčiau!). Įsiremiu kojomis, rankomis įsikimbu į pritvirtintas kilpas, pasako kaip turėčiau stumti ir kada. Dar vieną sąrėmį prakvėpuojam ir jau – dirbu, dirbu taip nuoširdžiai kaip tiktai galiu – jaučiu kad viskas vyksta!! Nepučiu oro nei į akis, nei į žandus – aš šaunuolė!! Vėl laukiam sąrėmio – sunku laukti kai jauti kad vaikelio galva jau tuo tuoj išlįs… Sako, kad teks kirpti, nes labai jau raumeningi mano audiniai… Tegu... Dar vienas-du-trys sąrėmiai – sunku kvėpuoti teisingai – norisi šaukti, riaumoti! Vyras drėkina galva, laiko už pečių... „Dar dar kartelį“, - šaukia gydytoja. Vėl įkvėpiu ir stumiu! - jaučiu kaip kažkas šiltas ir slidus išlekia lauk… wub.gif Verkia mažutis… Matau jo mažą atsikišusį smakriuką (visiška mano kopija rolleyes.gif ). Ašaros bėga nesulaikomai! cray.gif Nesitiki, kad tai mūsų vaikelis ką tik gimė, gimė pats. Lygiai 14.00 val., 2011-03-08. Pasidovanojau sau pačią gražiausią dovaną Moters dienos proga!!!

Pasveria mažulį, pamatuoja – visu 110 gramų sunkesnis už sesę – 3440 g, 52 cm. Paguldo mažuti man ant krūtinės. Vis atsisuku į vyrą, - nesitiki kad viskas jau įvyko, kad tai ko laukėme - jau čia. Mūsų Vytautukas jau atkeliavo! Mes jau turime du savo vaikučius! wub.gif

Kol mane siuvo, samprotavom su gydytoja, kad dabar galėsiu paneiginėti visus sklandančius mitus apie gimdymą po cezario pjūvio. biggrin.gif Beje, kaip kirpo - visai nepajaučiau, kai siuvo taip pat jaučiau tik lengvą tempimą, o kai suskausdavo labiau - vėl dainavau. lotuliukas.gif Labiausiai įstrigo prakaito lašeliais nusėta gydytojos kakta... Negalvojau, kad viskas daroma taip preciziškai ir atsakingai... Dar kartą dėkoju visam RK kolektyvui!!

*****

O pabaigai: šį kartą ir vėl išgirdau, kad tai - ne paskutinis mano gimdymas. biggrin.gif Pagal senųjų pribuvėjų prietarus, jei ant virkštelės susidaręs mazgas, vadinasi, moteris dar gimdys. Mazgelis ant virkštelės buvo... Taigi, gal ir gimdymas bus... rolleyes.gif Tik šį kartą istorijos manau teks laukti ilgiau... Mūsų pagrandukas tikrai dar kažkur toli toli... supasi ant debesies...
Atsakyti
Opale Tu Didvyrė good.gif wub.gif
Atsakyti
NUOSTABI ISTORIJA!!!
Atsakyti
QUOTE(lazdona @ 2011 03 25, 12:31)
Opale Tu Didvyrė  good.gif  wub.gif

aha biggrin.gif - didvyrė per prievartą lotuliukas.gif ...šiaip, net kolektyvas RK po to juokavo, kad išprievartavo mane pagimdyt biggrin.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo opalė: 25 kovo 2011 - 13:11
fainuole tavo istorija thumbup.gif

lauksime pratesimo thumbup.gif
Atsakyti
Šaunulė mamytė 4u.gif wub.gif
Atsakyti
4u.gif

verta medalio 4u.gif
Atsakyti
Faina istorija wub.gif lauksim pagranduko biggrin.gif
Atsakyti
Įdomi ir sakyčiau netgi pamokanti istorija thumbup.gif thumbup.gif thumbup.gif
Šaunuolė opalė ! 4u.gif 4u.gif
Atsakyti
labai miela buvo skaityt wub.gif
del tu prietaru, tai pamenu mazoji kai gime, siule vyrui virkstele kirpt, tai pasake "gal kita karta", va ir prikarksejo.. biggrin.gif
Atsakyti
super istorija ir patirtis bigsmile.gif
Saunuole seimyna wub.gif
Atsakyti
QUOTE(opalė @ 2011 03 25, 13:39)
aha biggrin.gif  - didvyrė per prievartą lotuliukas.gif ...šiaip, net kolektyvas RK po to juokavo, kad išprievartavo mane pagimdyt  biggrin.gif

lotuliukas.gif lotuliukas.gif lotuliukas.gif

grazi istorija 4u.gif swarbiausia dabar, aukit visi sweiki 4u.gif o mes lauksim pratesimo blush2.gif
Atsakyti