Mintys apie santuoką ir vaikus

Sveikos
Vakar po ilgu nesimatymo menesiu issikalbejome su gera drauge. Drisciau pasakyti, kad ji butu buves tipiskas tipines karjeristes pavyzdys. Jauna, issilavinusi, turinti gera darba, zavesio, charizmatiska, idomi, daug keliaujanti, nepriklausoma Dar jauna - 26 metu. Pries gerus metus dievagojosi, kad seimos gyvenime apskritai nenori, nes svarbiausia darbas. Vaiku gal, po desimties metu kokiu, gal ir niekada...
Ir vakar mes vel susitikom kavos. Laiminga ir spinduliuojanti ji papasakojo apie savo meile. Su tokiu uzsidegimu, polekiu, zavesiu. Darbas vis dar svarbus, taciau atsiradus jam stengiasi kuo daugiau laiko skirti laisvalaikiui kartu, seimos jau nori, vaiku irgi, ir net nebe po desimt metu.
Ir as prisiminiau taip pat save, nes buvau tokia pati su panasiais norais ir isitikinimais, kol nesutikau SB. Prioritetai apsiverte aukstyn kojomis. Pradejau noreti seimos, vaiku, nors pries tai sakiau tikrai "ne" iki trisdesimties... Ir dabar mes esam grazi seima, augam kartu su dukryte, laukiam broliuko.
Toks mano ir klausimas. Ar buvo taip ir jusu gyvenime, kad prioritetai pasikeite atsiradus tiems, kurie dabar yra jusu vyrai, suzadetiniai ar tiesiog antros puses? Kaip manot, kodel taip atsitinka? Kaip pasikeitet jus po gyvenimo vyru atsiradimo? Ka naujo supratot? Atrodo idomi tema pamastymams

Ne, vaikų nenorėjau iki 30-ies ir MB sutikusi.

Mano vyras įsigalėjęs mano galvoje kaip demonas, man jis pats svarbiausias, myliu be proto, kasdien pagalvoju, kokia laiminga esu. Ir vaikai mums abiems patinka, jie juokingi, mieli, turėčiau - mylėčiau. Ir vis dėlto dar norėčiau palaukti dėl vaikų - man labai patinka mano dabartinis gyvenimas, mėgaujuosi kiekviena diena, todėl galvoju - kam kažką keisti? Tikiuosi, bus jie vėliau. Jei netikėtai pastočiau, turbūt gaučiau šoką ir reikėtų kelių mėnesių apsiprasti.

man atrodo, kad visa tai naturalu. Kolkas nera vyro salia, tai daugiau minciu ir energijos skiriame darbui, pasilinksminimams klubuose ir pan. Kai tik yra salia zmogus, iskart tampame bent siek tiek seslesnes, daugiau laiko praleidziame kartu, iskart kuriame bendra ateiti, kurioje vietos atsiranda ir vaikams

as vaiku noriu jau nuo kokiu 20ties, bet vis stabde tai mokslai, tai darbas, tai keliones, tai vel kazkas...

Na, mano situacija iš dalies buvo panaši, iš dalies truputį kitokia. Draugavau su ex, kuris buvo už mane vyresnis. Santykiai buvo gražūs, viskas buvo gerai, na bet kažko juose tikrai trūko, gal... to, kas ir vadinama meile, nežinau. O gal tiesiog aš nebuvau iki galo "išsilaksčiusi" ir ne apie tai galvojau.

Su MB santykiai klostėsi įdomiai. Jis labai šeimyniškas ir jam tokie dalykai yra svarbu. Kai prasidėjo santykiai, aš studijavau ne Lietuvoje (dar truputį liko) ir galvojau apie visai kitokius dalykus. Man visada patiko vaikai, bet šeimos ir jų norėjau būtent apie 30 metų amžiaus.

Dabar viskas gerokai pasikeitę. Nebepykstu, kai mane pavadina žmona. Būna, pakalbam apie vaikus, vardus, jų auklėjimą, gyvenimą šeimoje. Ir aš visai laukiu to santykių etapo kaip kažko gražaus ir džiugaus

Sutikusi mb nelabai pasikeiciau: santuoka netikiu po sia diena, abu buvom darboholikai, abu megom laisvalaiky (kiek jo ten ir buvo) leisti gamtoje. Taciau tada supratau, kad tai mano zmogus ir su juo noriu susilaukti vaiku. Besilaukian musu planuotos netyciukes dar vis svaigau apie karjera. Bet vat gimus vaikui, tarsi kas per galva trinktelejo - nenoriu jokiu karjeru Noriu dirbti tik kad tiksetu pensija, kad truputi pasizmoneciau. Patinka gryzti namo geros nuotaikos, o ne pervagusiai kaip ragainai. Skiriu daug daugiau laiko hobiams. Ir negaleciau pasakyti, kad tapau seslesne. Musu maze pakeliavo jau daug. Keliones aisku tapo pritaikytos maziems vaikams. Laukiu nesulaukiu, kada galesiu dukra imti i truputy rimtesnius zygius po kalnus.

Labai miela skaityti. Aš irgi kurį laiką, t.y. ne taip jau seniai, buvau įsitikinusi, kad vaikai ir šeima trukdo savęs ieškojimams, bet dabar mąstau, kad kaip tik gali būti dar didesnis stimulas kažko siekti.