Atrodo šis įvykis tai pasimiršdavo, tai vėl grįždavo į mintis.. Na nejaugi? Ne, tai netikra.. Visi klysta.
Tik šįkart niekas neklydo..
Širdyje pagaliau kažkas pradėjo kirbėti.. Naujas jausmas, kad nebeesi atsakingas žmogus tik pats už save, o tokiais momentais suvoki, kaip ankščiau laisvai ir nevaržomai gyvenai.. Žinoma, Tu vis dar priklausai sau, bet ne tik dėl savęs. Dėl kažko dar, kas slepiasi Tavyje, jau nuo pat pirmųjų užsimezgimo dienų skleisdamas šilumą ir vidinę ramybę..
Vizitai pas ginekologę, tyrimai, hormonų audros, nuotaikų svyravimas, ašarų pakalnės dėl nukritusio popieriuko (na nejaugi jis negalėjo likti ant stalo), savęs nevaldymas, noras visko ir kartu nieko, šiluma ir šaltis, ramybė ir nerimas.. Kiek žmogus gali jausti vienu metu.. Ankščiau tai buvo protu nesuvokiama..
O mano vyras laikėsi pavyzdingai. Atkentėjo viską ir nepyko, suprato, užjautė.. Nelindo į akis kai aš supykusi dėl nevietoje rastos kojinės ar perjungto kanalo rėkdavau arba užsidariusi savyje verkdavau apsikabinusi pagalvę ir nešnekėdavau.. Švelniai glostydamas nugarą jis nieko nesakė.. O juk taip buvo milijonus kartų.. Į dieną po du.. Kaskart prieš užmigdama nekęsdavau savęs suvokusi, kad Jis juk nekaltas, Jis nieko nepadarė, viskas dėl manęs.. Nekęsdavau iki kito karto, kol supykusi bet suvokdama SAVO kaltę aš išeidavau jau tada suprasdama, jog taip negerai.. Vargšas Jis. Ir už tai aš atiduodu didelę pagarbą jam ir medalį už ištvermę.. Už viską ką teko ir dar teks iškęsti. Ačiū už rūpestį, už supratimą, už tai, kad man panorėjus 23h kugelio, važiavo į miestą jo ieškoti.. Už paguodą ir palaikymą, už tai kad šalia.. Už tai - kad yra.
Kiekviena diena, stebint savo pilvuko pakitimus būdavo tikras džiaugsmas, nors figūra nesikeitė ilgai.. Kartais svarstydavau ar viskas gerai.. Judesių ilgai nejutau.. Kol galiausiai Liepos 30-tą per savo vestuves, šokdama su vyru lėtą šokį ir savo šypsena rodydama visiems, kad už mane laimingesnių tikrai nėra, pajaučiau lyg kažkas perbrauktų rankute per pilvą.. Tą dieną buvau laiminga kvadratu..
Pradžioje atrodė kad tie devyni su puse mėnesio yra tikra begalybė su trupučiu.. Taip ir buvo, bet dabar sakau, kad jie praėjo tarsi para..
Visi išgyvenimai, baimės dėl vaikučio sveikatos praeity.. Slenka paskutinės dienos, per kurias suvoki, kad tie pusdešimto mėnesio yra niekis, palyginus su paskutinėmis 10 dienų, kai betkoks skausmiukas kelią mintį ir tikėjimą Gal JAU??.. o pasirodo ne.. Mažylis kikena šikniuką įrėmęs į pilvą.. Muistosi, nepatogu jam, bet juk šilta.. Apkabinusi pilvą mėgaujuosi bet kokiu judesiu, nes žinau, kad vėliau juos prisiminus, man jų trūks.. Nors.. Juk aš ir toliau juos jausiu, tik ne savyje, o ant savęs laikydama sūnutį prie širdies..
Gruodžio 11-tos vakarą sunerimstu dėl judesių. Visiškai jų nejaučiu, tad lekiam su B į GN. Patikrina echoskopu, sako kad viskas gerai, juda, bet kad man pačiai būtų ramiau, pasiūlo grįžti namo, išsimiegoti, ryte nueiti pas savo ginekologę ir paprašyti siuntimo į ligoninę. Tada mane pasilaikytų iki pabaigos, o jei viskas gerai, paleistų namo..
Kitą rytą, suėjus 39savaitėm, 10.00 aš jau GN. Mane vedasi patikrinimui. Esu rami kaip belgas, pagaliau išsiilsėsiu čia, išsimiegosiu.. (visgi kokia buvau naivi).. Patikrinęs gydytojas nusprendžia, kad atsidarymas 3cm, einam tiesiai į gimdyklą. KĄ??? Kitos su penkiais vaikšto namie ir nieko! Noriu namo. Tik kad niekas neveža.. Vis dar nesuvokiu, kam šitoks skubėjimas ir kėlimas į gimdyklą, jei man dar net ne laikas, turiu visą savaitę..
Guliu, matuoja toniukus ir stebisi ar tikrai neskauda, juk aš sąrėmiauju. O man tik juokas ima, baikit, šiandien aš negimdysiu.. Užmiegu. Po poros valandų ateina akušerė, patikrina 4 cm. Su B šaipomės, kad gimdysiu be skausmo. (Dabar pagalvoju, jei man kas taip pasakytų, suvanočiau visą nuo galvos iki kojų už tokį melą..)
Eilinis patikrinimas, išsiskėčiu, ir jaučiu kažką tekant tarp kojų.. Nu nieko sau, apsišlapint akušerių akivaizdoje.. 
Atsiprašau ir susigėdusi nusuku akis.. Klausia už ką? Atsakau, kad man regis šlapimo nesulaikiau, sako Ne, man regis vandenis nuleidau. Išsižioju tikrąja to žodžio prasme. O tai kam juos leisti?? Man visiškai gerai buvo ir su visais vandenimis. Ji gūžteli pečiais ir išeina. Galvoje švysteli mintis, jog gerai, kad ten visgi buvo ne šlapimas.. 
Dar vėliau atėjusi patikrinti toniukų klausia, ar norėsiu epidūro, ar kitų narkotikų, kuriuos leidžia į šikną, taigi daug saugiau. Apsvaigina ir sumažina skausmus. Viską atrodo apsvarstau ir pasirenku pastarąjį variantą. Suleidžia. Bet skausmai pasidaro nebesaldūs.. Bandau taisyklingai kvėpuoti, bet kaskart gaunasi vis garsiau ir garsiau.. Klausiu kada gi suveiks, o jį išpūtus akis, atsako, kad poveikis jau turėjo kaip ir pasibaigti.. Gaila, kad nepadėjo.. Noriu epidūro! O ji nusišypso ir rėžia Koks epidūras, kai atsidarymas 7cm. Tarp sąrėmių užmiegu, sapnas trunka vos porą minučių. 20.00 viskas pasidarė nepakenčiama. Skauda, jaučiu kaip išvien teka kraujas su kiekvienu sąrėmiu. Noriu viską baigt greičiau, bet atėjusi akušerė tik leptelėjo Net ir patalynę sutepei.. Apšąlau. Norisi rėkt, kad apvarysiu visas sienas, bet suima toks skausmas, kad tik palydžiu ją žvilgsniu.. 20.45 staugiu, šnopuoju, dejuoju. Kurį laiką pamanau, kad numiriau. Atsisėdusi pasikasau pakaušį. O tada viskas žaibišku greičiu, stumk, stok, daryk. O aš nemoku. Akušerė gauna čiurkšlę į burną. Šįkart man visiškai dzin. Juk tegu džiaugias, kad ne į patalynę.. Po eilinio paskatinimo stumt, pajaučiu stipriai tekantį kraują iš nosies, burnos.. Springstu. Atsijungiu. Jos išsigąsta, sako pūsk ne į žandus, prarasi sąmonę. Vis dar svarstau ar aš nemirusi. Pramerkiu akis, bet nieko nematau ir negirdžiu.. Tik tas kraujas burnoj.. išspjaunu, o jis ir vėl ten. Kažkurį momentą išgirstu jas sakant, kad vaikas nervuojasi, toniukai maži.. O manęs neklauso kūnas. Nespėja valyti tai veido, tai pražiodinti, kad nepaspringčiau krauju.. O aš atsijunginėju, atsijunginėju.. Nugirstu, kad kirps, nes per daug įsitempusi.. Spėju pagalvoti, kad nu dar vieno skausmo man čia ir betrūksta. Beprotės ir ne kitaip. Akimirkai atsigaunu, bandau stumti ir šįkart pasiseka. Matau galvytę, o tada jau žinau ką daryti.. Mano auksas šalia.. Gimsta.. Bet neverkia. Išima tarsi negyvą. Matau kaip išsineša ant gretimo stalo, pumpuoja, seku kiekvieną jų judesį, bet vis prarandu sąmonę jausdama vis dar iš visų galų tekantį kraują ir negirdėdama jokio garso iš tos gyvybės, kurią taip ilgai brandinau.. Į savo klausimus atsakymų negaunu ir tik vėliau atneša jį man..
Nieko nejaučiu, nieko nebenoriu.. Iki tos akimirkos, kai jis tyliai pravirko, tarsi sakydamas: Pasiilgau Tavęs, mama.. ..
"Ant kelių klaupsiuos tik prieš vieną vyrą. Tai bus mano sūnus. Ir tai tik tam, kad užsegti Jam striukę.."
Lukai, Myliu Tave.
