Jis darbo reikalais dažnai būna kitame mieste nei gyvename. Va ir šiandien išvažiavo. Vakare man sūnus ir sako, tetis su kažkuo žinutėmis rašinėjasi, vakar gavo žinutę "bučinukas", bet paėmė telefoną ir galvojo kad aš nemačiau. O šiandien, po mokyklos, kol vyras maudėsi duše, vaikas norėjo pasižiūrėti tas žinutes, bet sakė vakar rašytų jau nebuvo, o šiandien tai perskaitė, kažką "susitiksim", "jau darau valgyti". Sakė vardo nebuvo, tik numeris be užvadinimo, sako norėjau nufotografuoti, bet bijojau, kad tetis iš dušo išeis ir sakys kad šnipinėju.
Ir tas vaiko prašymas, tik nesakyk tečiui... Ir paskui klausimas, kam jam jos reikia... Galvojau kauksiu, bet išsilaikiau, tepasakius tik kad reikėjo jo pačiam paklausti ir nukreipiau kalbą apie pamokų ruošą.
Kai jis užmigo, neiškenčiau išėjau į lauką kad neprabustų ir paskambinau tam kuiliui (negaliu jo kitaip vadinti). Aišku pradėjo teisintis, mol ką čia išsigalvoju ir pan, nenusišnekėk ir t.t. Bet kai paklausiau, negi jis nori pasakyti kad vaikas meluoja, atsakė kad nemano. Ir vis vien aiškina, kad nesąmonės, kad jis dirbti išvažiavo, o ne su mergom duotis... Tai va, sakau, ko tu kūdintis, sportuoti, pradėjai, tai atgal prasidėjo puolimas mol kai aš dietos laikiausi irgi gal turėjau susiradus ką nors. Prašiau tik kad nesakytų vaikui, kad neiškentėjau ir išdaviau jį. Dabar graužiu nagus, kad nesusiturėjau ir paskambinau. Vaikas manim pasitikėjo, o aš kvailė

Patarkit kaip dabar elgtis, ką daryti. Skirtis ar gyventi dėl vaiko... Visą naktį neužmigsiu, o rytoj darban...