Man labai sunku.

Rašau. Kodėl? Nežinau. Aš nesiekiu dėmesio, bet man iš tiesų labai labai reikia žmogiško ryšio, palaikymo, galbūt net paskatinimo. Paskatinimo į gyvenimą. Net nežinau nuo ko pradėti. Aš nebegaliu visko laikyti savyje. Aš privalau viską išlieti, kol sau nepasidariau galo. Emocijos lenda pe kraštus jau. Ir manau čia geriausia vieta. Tiesiog Jūs manęs nepažįstat, nematot, aš Jūsų irgi. Pradžiai galbūt tai geriausias pasirinkimas. Taigi pati pradžia. Vaikystė. Tėčio netekau dar būdama labai maža. Kažkur 1.5 metų. Kai man buvo maždaug 4 metai, į mūsų šeimą atėjo patėvis. Ir jis, ir mama daug dirbdavo, ypač naktimis. Mane palikdavo su broliu. Jis mane pastoviai mušdavo, šaipydavos o ne kartą yra ir seksualiai priekabiavęs. Taip tęsėsi gan ilgai. Vėliau mama su patėviu pradėjo išgerinėti. Kas vakarą. Aš ir taip buvau nepasitikinti savimi, kupina baimių, o kai prasidėdavo pykčiai namuose, man būdavo labai sunku. Nuolatinė baimė, įtampa. Niekada neturėjau draugų. Buvau viena. Brolis mušė, o kai kam nors pasiskųsdavau, sakydavo, kad pati kalta esu. Kokių 15 metų aš pradėjau ieškoti gyvenimo prasmės. Aš suvokiau, kad mano gyvenimas prasmės neturi. Aš toliau gyvenau baimėje. Bijojau mamos. Bijodavau gauti blogą pažymį, ar ką ne taip padaryti. Ir vėl nuolatinė įtampa, baimė. Bet mama su patėviu gerti nenustojo. Iš tiesų jie niekada nebūdavo ir nėra visiški alkoholikai. Jie turi darbą, bet geria beveik kas vakarą, o tada prisiknisinėja. Tada aš visuomet būnu ne vietoj ir ne laiku. Pradėjau maištauti. Manim per daug buvo susirūpinę mokytojai, psichologai, socialinė pedagogė. Bet jiems nieko nepvyko išpešti. Tiesiog man buvo kalama į galvą, kad aš negaliu liūdėti. Aš privalau būti laiminga, todėl beveik visą gyvenimą gyvenu su kauke. Net ir mokykloj pasimetinėjau, kad man viskas gerai.Vienu metu patyriau labai dideles patyčias. Tuo metu, kai man draugų labai trūkdavo. Kol galiausiai. Galiausiai pyktį pradėjau nukreipinėti į save. Taip, aš save pradėjau žaloti. O su laiku ir galvoti apie savižudybę. Daug kartų norėjau, bet... Aš sustodavau. Aš tikėjau, ir dar turėjau vilties. Vasarą buvau bandžius žudytis. Pirmą kartą išdrįsau. Nepavyko. Ir gaila. Dabar man 18. Mokytis kaip niekad sunku. Gyvenimo prasmės neradau. Noriu numirti. Save dar vis žaloju. Lygtais pakeičiau mokyklą, turiu draugų, pakankamai. Bet. Mama dar vis geria. Būtent šią sekundę aš vėl sėdžiu su ašarom, nes ji mane užsipuolė. Ji vėl prigėrus pradėjo rėkauti ant manęs dėl smulkmenos. Vėl su patėviu pykstasi dėl manęs. Aš vėl visiem kliūtis. Tiesiog. Aš nebegaliu. Noriu dingti iš čia. Dabar aš jau rimtai. Ačiū, kas išklausė, ir maldauju nepasmerkit. Man ir taip labai labai sunku.

patikek, viskas praeis ir ant kiek buvo blogai , ant tiek bus gerai. o tada jausies fantastiskai gerai, jei nebutu tamsos nebutu ir sviesos
laikykis

Laikykis brangioji Tikrai dabar sunkus tau metas, bet pakentėk, pabaigsi mokyklą ir pradėsi kurti savo naują gyvenimą, tokį, kokio tu nori. Kai galvodavau apie savižudybę tavo amžiaus, visada stabdydavo mintis, kuo aš būsiu po 5-erių metų, ką turėsiu, ko pasieksiu? Ir dabar praėjus 10-iai metų jau esu ir turiu tiek daug, apie ką anksčiau net nesvajojau ir suprantu, kad viskas tik prasideda. Viskas priklauso tik nuo tavęs, ne tavo mama, patėvis ar brolis, tu pati tik tu kuri savo gyvenimą, o laikini sunkumai tik užgrūdina, neilgai truks ir už viską tau bus keleriopai atlyginta. Taip nebūna kad visada gerai arba blogai, gyvenimas - banguojantis reikalas.
Kokios tavo svajonės? Ko norėtum?

Nebeturiu svajonių. Turėjau, bet man įkalė į galvą, kad aš jų nepasieksiu, nes esu beviltiška. Aš tuo ir patikėjau..

Sveika. Išpasakojai dalį savo gyvenimo istorijos, įsivaizduoju kad tai vos keli procentai viso to ką esi išgyvenus. Nepasitikėjimas savimi, baimė, nerimas, nemeilė, skausmas, patyčios, žalojimasis, savižudybė... ar dabar taip pat galvoji apie savižudybe? Minėjai, kad tau į galvą buvo kalama, kad negali liūdėti. Gali! Gali liūdėti , gali verkti, gali bijoti, gai pykti ir nekęsti, gali viską! Turi teisę į bet kokia jaučiamą emociją, gali ja jausti. Ir žinau, kad jauti. jauti tai stipriai, kad net temsta akyse.
Įsivaizduoju, kad šiuo metu viskas atrodo beprasmiška, kad nėra tikslo gyventi, kad viskas blogai, ir niekas nepasikeis. Tiesa ta, kad niekas nežino ar pasikeis, ar bus geriau, bet reikia tikėti, kad taip nutiks, labai labai stirpiai tikėti. O kol viskas yra kaip yra reikia į gyvenimą kabintis. Nusižudyti visuomet spėsi.
Labai gerai elgiesi, kad rašai į forumą, kad išsilieji, šaunuolė. vadinasi galvoji apie save,apie savo jausmus, rūpiniesi savimi.
Kas liečia gyvenimo prasmę, ar nemanai, kad per jauna esi ją rasti? Gyvenimo prasmė dažniausiai atrandama, arba susikuriama. Tam prireikia daug laiko, daug išgyvenimų, patirties. retas 18 likmetis ją būna atradęs.
Kaip suprantu gyveni su mama ir patėviu, ir situacija namie labai bloga. Dėl to sunku ir mokintis. Ar bandei ką nors daryti dėl to? AR ieškojai ką galėtum pakeisti , kad tau būtų geriau ? Gal yra išeitis kažkokia ?
Nepsiduok, stenkis dėl savęs. Nepasitrauk iš gyvenimo!

Tau per mazai metu, kad taip galvotum. Taip, dabar blogai, bet bus ir geru akimirku, kitas gyyvenimas, kitos emocijos, jei pati to noresi

Eina sau, aš rimtai verkiu, nes pasirodo yra žmonių, kurie manęs nesmerkia! Net neįsivaizduojat, kokia dėkinga esu! Taip, tai tik maža dalis mano gyvenimo, berašant mintys pabėgo, ir taip dabar aš galvoju apie savižudybę. Kiekvieną minutę vis kuriu planus... Keisti bandžiau daug ką. Tiek savo mintis nukreipinėti ar užsiiminėti kokia veikla, tiek keisti gyvenamąją aplinką. Tačiau viskas veda tik blogyn, ir apima didesnis susimovimo jausmas. Aš tokia beviltiška.

Atidėk tuo planus, bent šią akimirką, gerai? atidėk, ir giliai įkvėpk. Šaunuolė, kad baindei keisti ir mintis ir gyvenamąją vietą. Tas tik parodo, kad stengies, kad nori gyventi. Tikiu, kad nori, bet žinau, kad taip kaip gyveni gyventi beprotiškai sunku, tad ima atrodyti, kad geriau nebegyventi, kad tik netektų jausti. Ne viskas ką darom pasiseka, ne viskas ko imamės atneša teigiamų rezultatų, ir taip, jausmas, kad esma nevykėliai, kad mums neišeina kažko padaryti labai slegia ir atima ryžtą, bet pasiduoti negalima. REikia bandyti, nes niekada nežinai iš kelinto karto pavyks. Tikiu, kad jėgų mažai ir tikėjimo mažai, bet tikiu ir tuo, kad dar yra išeičių ir tikiu, kad užteks jėgų. Ar turi artimą žmogų su kuriuo galėtum daintis mintimis? Minėjai, kad pakeitus mokyklą atsirado draugų, ar jų tarpe yra žmogus kuriuo pasitiki? Gal yra kažkas iš artimų giminių, kuriais pasitiki?

Taip, yra daug draugų, kuriais galėčiau pasitikėti. Vienas žmogus ypač. Bet man tiesiog pačiai sunku kažkuo pasitikėti. Aš mieliau užsidarau savyje, tiesiog atrodo, kad kiti privalo matyti mane laimingą...

O kaip manai kas nutiks jei jie tave pamatys nelaimingą, kas nutiks jei atsiversi kažkam?

O apie ką anksčiau svajodavai, kol dar neįkalė į galvą apie nesėkmę? Ką tau patinka daryti? ir ką sekasi gerai daryti?

Privertet susimastyti apie gyvenimo prasme Berods ir nebe jaunikle ir patirties gyvenimiskos siek tiek yra, o tikslios gyvenimo prasmes nezinau. Kogero teisingiausia sakyti, kad ja kuriuosi savo darbais, siekiais, visu tuo bandau iprasminti savo gyvenima, pateisinti buvima cia. Bet jei iki paskutiniosios nesuprasiu gyvenimo prasmes, ar tai reiks, kad mano gyvenimas beprasmis? Manau ne Kiekvienas palieciam daugybe kitu gyvenimu ir galim net nezinoti kaip mus kazkas myli, kokie brangus jiems esame. Juk ir patys retai susimastome apie tokius dalykus, deja dazniausiai per laidotuves, kai zmogus jau isejes pradedam mastyti, kad jis buvo daugiau nei tik zmogus.
O del to, kad tau tavo seima kala i galva jog esi beviltiska ir niekam tikusi, tai du pastebejimai: 1 - ka jie tokio super nuostabaus gyvenime nuveike, kad gali tave vertinti? 2 - tai, kad tu vis dar esi cia, kad po truputi kapstaisi, judi i prieki, ieskai kazko yra daug, ne visi tavo padety sulaukia 18, itariu tavo artimieji, kurie renkasi silpnesni uz save islieti pagiezai, pykciui, viduj patys yra silpni ir neistvertu ne puses to, ka istveri tu.
Galeciau banaliai aiskinti, kad ir blogiau gyvenime buna, pasakoti apie badaujancius Afrikos vaikus, karuose zustanciu nekaltuosius...bet ne, visiem mum savas skausmas arciau dusios. Tikiuosi tas skausmas nors siek tiek atlegs cia issikalbejus, pamatysi, kad ne tokia jau tu ir beviltiska