Esu virš 30, susituokus, auginu du vaikus. Taip susiklostė, jog su vyru kartu gyvenome tik 3 metus iš 9, o visą kitą laiką arba per dvi šalis, arba jis grįžta namo iš komandiruočių tik savaitgaliais. Aš su ta buitim užsisukus, auginuosi vaikus be niekeno pagalbos (senelių ar tetų aplinkui neturiu, gyvenu užsienyje), dabar esu doktorantė. Tad su laiku meilė vyrui nublanko, artai to artumo nebeužteko... ir atsirado meilužis.
Ta meilė buvo netikėta, nors atrodė labai labai laukta. Jis atėjo į darbą praeitą birželį, gavo vietą sėdėti šalia manęs ofise. Aš jį draugiškai pasikviečiau pas save į svečius vakare, su mintim, kad palengvinsiu žmogui atsikėlimą į svečią šalį, o ir pati norėjau susipažinti su žmogum iš kito kontinento. To pirmo vakaro/nakties nebeatsimenu, turbūt, gražiai pasikalbėjom ir tiek. Tačiau po to pajutau norą jį kviestis ir kviestis, mes kalbėdavomės, žiūrėdavome filmus. Ir taop po dviejų savaičių prisipažinom, jog labai traukiam vienas kitą.
Man pradžioj atrodė, vyrą turėsiu savaitgaliais, o jį - darbo dienom. Bet labai greitai suvokiau, kad mylėti galima tik vieną, ir kad aš noriu išsiskirti ir būti su juo, be slapstymosi nuo kitų, be kaltės jausmo. Pastojau po 3 mėn nuo pažinties pradžios, jis vaiko kategoriškai nenorėjo, aš neplanuoto vaiko irgi nenorėjau, rugsėji pasidariau abortą.. Ir tuomet labai daug dalykų išslydo, mes pykomės, taikėmės. Man vis atrodė, kad jis kažkokį atstumą laiko. Jis serga ilgamete depresija, linkęs žudytis - mėnesį ar du po aborto kankinomės jo ta depresija... vieną naktį, labai nesiplečiant dėl aplinkybių, gavau paskaityti jo telefoną jam miegant. Paaiškėjo, jog jis į šią šalį atvyko sekdamas merginą, bet toji mergina buvo susižadėjus su kitu, JAV ji juo pasinaudojo ilgesiui malšinti, o jam atsekus iki Europos ji nieko nenutraukė. Mano mylymasis slapčia susitikinėjo su ja ir su manim, turėjo lytinius santykius, nors jau santykiai buvo pašliję ir daug pykosi. Aš žinojau dalį tiesos, tik nežinojau, kad ji visai šalia ir jie susitikinėjo, jis man melavo, kad ta mergina už 400km.
Aš apgaudinėjau savo vyras, o meilužis mane. Atrodė, negaliu smerkti žmogaus?? Jis sakėsi, kad pagaliau viską su ja nutraukė, bet po mėnesio mane vėl tas telefonas patraukė, ir vėl sugavau jį meluojant: jis man melavo tą vakarą, kad būtinai turi darbe užsibūti, nors iš tikrųjų jiedu susitiko jo namuose ir jis tada atvažiavo pas mane. Pasiaiškino, kad jo ex tenorėjo prieš Kalėdas pakeliui pas tėvus su juo susitikt, o man nenorėjo sakyt, nes aš būčiau nesupratus.
Ir kapanojuos dabar tame liūne. Laiko jau praėjo, žaizdos apsitraukė, bet to fakto, kad nuolatos man meluoja/melavo, o pagautas apsimelavęs jis labai sunkiai pripažįsta. O aš juk du vaikus auginu, visas tas nervų tampymas sekina mane ir atsiliepia į vaikus. Vyrui pasisakiau, jis man padėkojo už atvirumą, siūlo toliau gyventi santuokoje. O mane taip meilužis traukia, gyvenimas santuokoj slegia, esu dažnai susierzinus nes ne šeimoj būt noriu, o su meilužiu. Aš jį juk kasdien darbe matau, jei pykstamės - negaliu ofise išsėdėt iš skausmo, jei nesipykstam - traukia it magnetu prisiglaust. Taip nuo Kalėdų ir bendravom, nuo super meilės iki kito kivirčo (nes mano lūkesčiai neišsipildo ir aš tada jį graužiu). Kol galop prieš dvi savaites aš vėl jį užgraužiau, jis pasiūlė skirtis ir pradėti viską nuo pradžių - pirmiausia susilopyti draugystę ir tada matysim, kaip rutuliosis - nes jis tik vieno trokšta: laimingų santykių, o ne gyventi nuo pykčio iki pykčio.
Turiu pasakyt išsiskirti buvo gerai, aš dvi dienas jo "nemylėjau" ir rodės galiu laimingai be jo gyventi. Tada apsiraminau, pradėjau į santykius iš kito kampo matyti, matyti save. Turiu daug kritikos sau, matau, kad neteisingai su juo elgiausi. Mes abu daug suklydom, dar tas slaptymasis labai apsunkino, todėl nieko keisto, kad tie santykiai labai nekaip pakrypo
Aš pradėjau vertinti jį kitaip, dabar jau atrodo jis toks puikus žmogus, aš jo taip ilgiuosi ir myliu, tokį koks yra. Aš taip norėčiau su juo susėsti ir visą tai pasakyti, bet jis nebenori, o gal jam dar laiko daugiau reikia. Aš esu karštakošė, man čia ir dabar reikia, bet jaučiu kad su tuo lindimu ir spaudimu jį tik apsunkinu. Tada norisi bėgti šalin ir užmiršti, bet kad mes ofise vieni du sėdim - kalbėtis reikia, nes kitaip tik atmosfera slegianti. Nežinau, kaip visą tai atkentėti su kuo mažiau emocijų ir daugiau sąmoningumo. Pradėjau rašyti dienoraštį, kad kuo aiškiau suvokčiau situaciją. Bet vis pratrūkstu, vis užplaukia noras kuo greičiau santuoką išardyti, meilužį priversti mane mylėti, taip kaip aš noriu (čia taip labai radikaliai apibendrinus, iš tiesų aš tik noriu labai tamprių santykių, artimo žmogaus, kuris irgi norėtų dirbti dvasinį darbą meilei palaikyti, bet panašu meilužis šiuo metu turi savų egzistencinių problemų ir jis nepasirengęs santykiams). Tai va.
P.S. Jis beveik 5 metais jaunesnis...
