Meilužių santykiai, kai abu turi šeimas

O jūs to nežinot?

Nemanau kad oponente uzsidejusi sventosios aureole. Ji kaip sugeba taip saziningai cia analizuoja savo busena, tai ka ji jaucia. Rasydama pasvarstymus apie jausmus, jai prioritetas vyro jausmai, bet ne jos, ji nesitiki, kad vyras tuo monentu rupinisis jos jausmais.
Papildyta:


Ne. Nes galiu isvardinti aibes izymiu zmoniu gyvenimo pvz. paneigianciu jusu izvalga.

Tarkim, itariu toki rasytoja Emili Zolia ziote? Tai va jis turejo zmona ir meiluze. Nerasysiu visu smulkmenu, bet pabaiga labai daug pasakanti. Kai mire Zolia ir jo vaiku motina, Zolia nasle vaikus uzaugino, mirdama paliko visa savo turta, beje kuri jai paliko ir Zolia vaikam.

Majakovskio meiles istorija ar reikia mineti?

jei yra noro galiu papasakoti ir daugiau, tarkim ir karalisku asabu gyvenimo

Ir kokį jau PRIVALAI? Net ir čia nėra vienodų sprendimų. Vieni išsivaikšto, kiti gi, tegu ir po didžiulio sukrėtimo, imasi peržiūrėti, kas ir kodėl nutiko su jų santykiais (jei jau tas kitas kaip deklaruojama išties rūpi ir meilė dar "kažkur yra"). Ir patikėkit, ten, kur yra sąžiningo abiejų noro padirbėti ties jais, kartais vyksta stebuklai. Žinau tokių atvejų asmeniškai. Kai nėra nei noro, nei ryžto, nei tas kitas berūpi kita kalba...


Supratau, matyt mano ir jūsų pilnaverčių santykių samprata labai skiriasi. Labai kilnu, kad toji moteriškė buvo tokia dosni meilužio vaikams, tačiau man tai nėra joks įrodymas apie pilnaverčius sutuoktinių , rašytojo ir jo žmonos santykius. Aišku, vaikams gavosi naudinga, net galima sakyt pasisekė, kad tėvas turėjo meilužę, bet kad aš ne apie tai.

Su tuo pavyzdžiu priminėt vieną anekdotą:
Turtinga lietuvių šeima ateina į restoraną pavakarieniauti. Romantika. Šalia, už gretimo staliuko sėdi įspūdingų formų gražuolė ir vis vylingai žvilgčioja vyro pusėn.
Vakarui įpusėjus, vyras atsistoja, prieina prie gražuolės, apkabina, pabučiuoja, pasikalba, pasako kaip ją myli ir grįžtą prie žmonos. Žmona:
- kaip tu gali! kas čia tokia! kodėl??!!!
Vyras ramiu tonu atsako:
- čia mano meilužė, dabar tai normalu ir visuomenėje priimta.
Žmona pradėjo grąsinti skyrybomis ir pragarais, o vyras ją ramina, kad ką ji laimės išsiskyrusi, kad neteks išlaikymo ir t.t…. Žmona šiek tiek nurimo.
Staiga, į restoraną įžengia jų šeimos draugas Petras, už parankės vesdamas nepažįstamą moteriškę.
Žmona savo vyro klausia:
- o kas čia tokia?
Vyras ramiu tonu atsako:
- čia Petro meilužė
Žmona, visa patenkinta:
- fui, mūsų – gražesnė

Imkim hipotetini pvz-zmonai sekso beveik nereikia,vyrui reikia. vyras isitaiso meiluze. visiems ok. islenda neistikimybe. ka padirbeti? zmonai sekso pradet daugiau noret? o jei jai to nereik,niekaip,nei pro kur,jokiu budu? nezinotu,nesijaustu kalta,nesijaustu blogai,atsakomybes ant jos nebutu uzmesta, o kai zinai,tai zinojimas kartais atsakomybes sprest uzmeta.

kaip matau tamsta viskai nieko nesuprantate ir nesugebat suprasti apart savo tiesa. Pasitaiko, ka badarysi, esate is tu kuri tik kalba, bet negebanti isgirsti ka sakoma, nes isgirsta/perskaityta velgi uzsitempia ant savo kurplaiaus.

Ir didis tarp musu skirtumas, man uztenka proto savo vertybemis kitu zmoniu intenciju nematuoti ir nebrukti ju kaip vienintele vertybe. Tai kad as jums oponuoju, dar nereiskia kad neistikimybe praktikuoju gyvenime. Duok dieve kad tamsta nugyventumtete biblijine prasme pazinojusi tik viena vyra, savo vaiko teva ir butumet jam istikima kaip as. Bet kaip pagalvoju, ar mano gyvenimas yra rodiklis kitam, ne. Tad nusispjaukite i mano gyvenimo pvz ir gyvenkite savo, vaudovaudamasi savo vertybemis.

O jusu anekdotas lekstas.
Papildyta:


Dekui

Žinoma, nesuprantu. Ar galiu ką suprasti, jei neantrinu jūsų, savaime aišku tikrai viską suprantančios, nuomonei?


Aš nesutinku su tamstos išsakomu požiūriu, o ne su tamstos gyvenimo būdu. Neplakit visko į viena ir nedramatizuokit su visokiais pasiūlymais "spjaudytis". Jei jums yra poreikis, pati ir spjaudykitės.
Labai gražu, kad gyvenate taip, kad gyvenate, vis tik nepritariu palaikančiam tonui visai kitokiems atvejams. Nes matot, mano giliu įsitikinimu, paglostymas, pritarimas visame kame ne visada yra tikrasis palaikymas . Iš to didelio palaikymo, gali ir nuo tilto šokančiam gražaus skrydžio palinkėti. Bet jei ten stovės jums išties brangus žmogus, greičiau bandysit paprotinti, kad to nedarytų, o ne dėliosit istorinius pavyzdžius kaip kai kam tai į naudą išėjo.
Labai lengva glostyti už bet kokius pasirinkimus žmones kurie mums...tiesiog nerūpi.


Ai nu, kur du subrendę ir vienas kitams reikšmingi žmonės, ieškant išeities ją tikrai galima rasti. Ne iš vienos, o iš abiejų pusių. O šiaip, nedetalizuojant apie apimtis, lovos klausimai paprastai tėra kasdienių santykių pasekmė. Jei vyras sugeba "atrišti", tai moteriai tai kur kas integralesnė dalis. Sušyla santykiai, yra tikimybė sušilt ir guoliui, atšąla - atšąla ir guolis. Tai susiję.

Va linksmai, bet apie rimtus dalykus - tale aboout two brains.

Dar reklama. :]]

Kad kažkas spęstųsi poroje, tai porai bendrauti reikia, o ne slapstytis vienam nuo kito ir taip tapti vis labiau nepažįstamais. Reikia pagalbos, ieškot. Bet ieškot kelio vienas pas kitą, o ne vienas nuo kito. Jei yra noro. Jei nėra ir pakanka sau sekamų pasakų apie tai kaip viskas tvarkoj, tai kita kalba...

Nėra čia jokio unikalaus dalyko, kad "bam ir vienai jau trenkė jausmai, o tu nekalbėk, nes tau netrenkė". Dauguma ne vienkiemiuos ir ne izoliuoti gyvena, ir lygiai taip pat būna ir pavargę ir nusivylę, ir kokie tik nori. Ir koks šiltas jausmelis lygai taip pat į kiekvieną pasikėsint gali. Bet vienas brangindamas tai, ką turi, neleis jam tiek išvešėti, kad nebeapvaldys, o kitas pats puoselės, saugos, įtikinės kad ta nieko tokio ir kai jau išsikeros, pamokslaus "pala, tau dar taip nenutiko, tu tokio jausmo nepatyrei". Kurgi ne, tik išrinktosios tokius superhyperturbo sutinka, kuriems neįmanoma atsispirti. Kitos TOKIŲ tiesiog nesutinka ir tai viską paaiškina.

Gal tiek.

Be abejo, rašydama ji kalba tik apie savo jausmus ir tik apie savo sąžinę. Ir, tikrai pritariu, kad ji kitokia, nei daugumos žmonių. Sau ji atrodo visai švari, kitam sutepta. Kiek žmonių, tiek nuomonių, kaip ir šeimų, kaip ir gyvenimų.
Aš, komentuoju irgi per savo prizmę: mane, kaip ir Aimėją, supykintų pasakymas, apie tai, kad galvoju apie tavo jausmus. Jau geriau tėkštų teisybę, ir viską kaip yra. Tada, aš turiu šansą, turiu galimybę viską svarstyti, galvoti, suprasti kitą žmogų. Suprasti jo elgesį, priežastis. O, jos pasakymu: kitas žmogus tokios galimybės neturi. Jis niekas.

Jūs teisi, ne visiems tos teisybės reikia. Bet, neįmanoma gyvenant artimai su žmogumi, nežinoti ir nepažinoti, nori jos tos teisybės ar nenori. Juk žmogų pažįsti, kalbatės, bendraujat. Turiu draugę, ji mums dar labai senai yra pasakiusi, kad niekada nė už ką ir nė per kur nenori sužinoti, kad jos vyras neištikimas. Jei jis toks yra, - lai. Jai gerai. Aš žinau jos sprendimą, žinau jos tiesą, jai su jos tiesa gyventi.

Mane taip glumina, tas noras isprasuti zmogu i savo stereotipinius remus. Buvo laikas ir as ta pati dariau. Lygiai taip pat aiskinau kaip reikia deti pastangas ir t.t.

Va tas parasyma, as neketinu analizuoti viso teksto, manau pakanka, kad suvokti kas tame uzkoduota. "du subrendę ir vienas kitams reikšmingi žmonės, ieškant išeities ją tikrai galima rasti..." Bet juk esme gi tame, kad jie PRIVALO RASTI TBUTENT hi(: geru santikiu atitikima, kitokiu atveju jie automatiskai tampa nebrendylomis ir vienas kitam nereiskimgais zmonemis... Jei jie, tarkim pasirinkis kita varianta "strucio", jie atuomatiskai...

Kaip ir dabar, raso reikia bendrauti, suprask kalbetis. O kai negirdi ka kalba, ka tada daryti? Ar kai Vilnera rase, na nenori zmona sekso, vyrui ja prievartauti, ar save prievartauti? Negi viena ar kita prievartavimo saves forma yra brandumo pozymis?


Manau atsiras SM dalyves kurios man paciai primins kad panasiai ir as rasiau, dar labiau, galimai parasys, kad mano oponavimas buvo dar arsesnis ir jos yra teisios.

Per tam tikra metu kieki kol as diskutuoju SM, salimais manes vyko gyvenimas, meiluziavosi, skyresi mano pazistami, gimines, draugai, ir va tas stereotipinis, sterilus, islaizytas gyvenimo suvokimas, kur aiskiai nubreztos ribos, be pustoniu, pasidare lekstas ir banalus. Nes matydama, o kartais ir dalyvaudama, dazniausiai reanimuodama zmones, klausydama juos as supratau, kad seima istikus krizei visi yra aukos, kad visiem yra skauda, kad tame nera nei kaltu, nei teisiu. Gyvenimas ne matematika, kur yra aiskios formules, gyvenime zymiai daugiau interpretaciju. Maza to, as supratau, kad pasirodo zmones mylime skirtingai, kartais vienu metu zmones gali myleti ne tik viena zmogu, bet ir kelis. Ir tas ju jauciamas jausmas bus MEILE, ne joks ten gailestis, ar bala kas. Meiles jausmas yra skirtingas. Net jei issiskisi su zmogumi, kita zmogu kuri sutiksi mylesi ne tokia pat meile, kaip milejai primaji sutuoktini. Pagaliau, kintame mes patys, kinta ir musu meile, igauna kitokia forma nei prazioje, nors gyvenetumeme visa savo gyvenima su tuo paciu zmogumi. Todel, nereikia to kategoriskumo vertinimuose.

Jus mano poziurio net nezinote, jus dabar bandote aptarineti mano tam tikros situacijos VERTINIMA, kuris nebutinai atitinka mano pacios poziuri ir gyvenimo vertybes. Yra toks, sakyciai net labai vertinga savybe - empatija.

Antra, galimai, butent del tokiu neglostanciu kaip jus ir zudosi Lietuvoje zmones, nes mylite tik kada jie geri, bet zmogus yra ne Dievas, jam lemta klysti. Ir ar ne Kristus sake, meskite i mane akmeni...

Zmones reikia gebeti suprasti ir visai nesvarbu, kad jie netobuli, nebutina juos spardyti ir akmenymis metyti. Dar daugiau, savo neva glostimu t.y. bandymu suprasti, isklausyti zmogu, o ne teisti, as suteikiu zmogui pasitikejima savimi, vilti kad jis yra mylimas bet koks. Nes mes mylime zmones ne uz tai kokie jie, o uztai kad jie aplamai yra. Ar ne to mus moke Kristus?

Tiesiai sviesiai rasau, minedama Kristu as manipuliuoju jusu vertybemis.
Papildyta:


Na kur ji parase, kad ji yra neva svari? Ji tiesiai sviesiai raso, kad jos elgesys yra blogas. man atrodo, kad kai ka sioje diskusijoje siutina, kad ji nepila ant galvos pelenus ir nesivolioje dulkese. Nes aiskiai maciau kad zmogus pataise oponenta ir ivardino savo veiksmus, pavadindama amoraliais.

Zinot, karta, per jaunuma durnuma, as pakliuvau i beda, mat isdejau teisybe savo draugei. Tiesa tada mes dar buvome paaugles, berniukai, visokios meiles seiles ir t.t.
Kvailumas mano tame, kad as patikejau savo drauge, kai mes hipotetiskai sprendeme ka noretu zinoti ko ne. Tai va as ir patikejau, o veliau per savo kvailuma likau atpirkimo oziu. Dziaugiuosi kad si pamoka ivyko paauglysteje.

Niekada netikekite hipotetiniais pareiskimais. Prielaidos tai vienas, o gyvenimas visiskai skirtigi dalykai. Dar pridesiu, kad poziuris i situacija, vertinimas su amziumi kinta.

Apie kalbejimasi - ne apie viska, man atrodo, reikia kalbetis. As nenoriu zinot, kad galimai mano brangus zmogus ka tik vos neapsisisiojo nuo pro sali praejusios ar kokios bendradarbes zaviu formu. Ar gal jis net tas formas naktim sapnuoja,gal budamas su manim,apie jas svaigsta. Gali gi but. Ir-nepaisant to-mane mylet. arba ne Arba kad va-lydausi nuo kokio tai jaunuolio, i sunus tinkancio-siuo atveju-nuoroda net imesiu-sypsenos, nuo jo peciu stipriu, nuo glotnios odos..
https://www.youtube....h?v=sYLufX5nC30
Kalbedamasis gi turi atsizvelgt i salia esanti, kaip jį tavo zodziai veiks, ar nenuskriausi jo labiau, issisakydamas, negu kad ramiai tyliai sau paipaliodamasis Ir cia tik nekalti pvz, o yra ir intymiu dalyku, kur su tuo kalbejimusi gali kirst zmogui per opias vietas.
Ir-nuklydimai i sali abejoju, ar nutinka apgalvojus viska, pasverus, samoningai apsisprendus. Tas spontaniskai ivyksta turbut. O paskui - matyt itraukia. Ir iseit is to ydingo dalyko ner taip paprasta turbut..
Del nesutikimo - zaviuosi, kaip zmones gali taip uztikrintai zinot, kad va niekada niekada nesutiks daugiau tokio, del kurio zeme issimus is po koju - na kad ir vienam, dviems kartams Nes va, jau buvo kruvas tokiu sutike, mate, pazine, ir nieko, atsilaike, vadinasi, visada atsilaikys As uz save to negaleciau garantuot..deja.. Nei uz kazka kita..

apgailėtinas tas vyras, kuris žino visoms bėdoms spręsti- lengvesnį kelią. Meilužę. Jokių pastangų nei savas problemas spręsti.