QUOTE(Moonte @ 2015 04 12, 15:33)
Specialistai gali padeti, kai zmogus jaucia trukuma, numano ko reikia. O jei pats negali ivardinti. Tarkim visi jo aplinkoje taip gyveno ir mano, jog tai yra norma ir bac atsiranda zmogus, kuris parodo jog buna ir kitaip. Ir susisuka tada tom bobikem galvele...
O po to, prasideda dvasines kancios, vaikai, vyras, gimines ir artimieji kurie net nesuprastu jei pasidalintum, ko tu cia sudurniavai. O jei pasakaytum kad pas psichologa reiktu, tai sivis akis issprogtu. Pasakytu is gero gyvenimo raskazis subine drasko. Na ir kas kad vyras nemoka meilius zodelius sakyti, kad nesiklauso ka tu ten jam sakai, kad visa vakara spokso i tv, o veliau valdiskai atlikes pareiga, nusisukes uzmiega. Visi vyrai tokie, apie ka tu cia nusikalbi, ko dar nori, negi pauksciu pieno. Pinigus uzdirba, negeria, nepravaikstininkas, tokiu sunkiu laikotarpiu darba turi, ko tau dvieju vaiku motinai dar reikia, stoga virs galvos turi, gyvenimas "pilna taure"...
Tai db tipo gyvent del vaiku vyro giminiu ir artimuju?
Cia medali kas uz tai duos? Ar paminkla pastatys katedros aikstej?
Ne visi vyrai tokie. Ir jei toks nesikeicia, nors ir kaip kalbi, stengiesi ir pas psichologa konsultuojiesi, tikrai nera prasmes aukotis.
Na bet jei nzn ko nori o specialistai nelygis, reiskua meiluzio drugeliai brangesni uz seima
QUOTE(Terezza @ 2015 04 12, 15:44)
O gal frigidiška dėl to, kad užuot smegenis ištaškęs, tik švelniai supa ir glostinėja
Tai ir taip turbut buna
QUOTE(Moonte @ 2015 04 12, 15:49)
Ziauriai, baisenses nebuna. Tikra Sodoma ir Gomora.
********************
O istorijos galas labai mano galva idomus. Si moteriske neradusi supratimo tarp savo giminiu, ji rado pas anyta. Jos visada puikiai sutardavo, is nevilties ir sirdagrauzio issipasakojo. Mano didziai nuostabai, anyta ja isklausiusi nepasmerke, apramino, bet liepe nieko vyrui nesakyti, laikytis seimos, atsisveikinti su meiluziu. Kaip dabar pamenu, po kokiu trieju metu, po tu ivykiu, ji zinojo kad as viska zinau, per vaikaites gimtadeni, kai mes likome vienos dvi, pradejome kalbeti apie mergaiciu ateiti, labai dziaugesi, kad gime mergaites. Ji man pripazino, kad ir jos gyvenime buvo toks ivykis. Sunus labai panasus i teva, tad nenuostabu, kad martele neislaike, nuslydo. Kai dabar likimo ratas bus nutrauktas...
Aha, tiesiog svajoniu seimynele. Ale gudri anyta, zinoji kad sunelis be zmonos prazus ar prasigers, tai va ir uzmyne ant sazines, kalte pastiprino. Ir gyvena db zmona, aukojasi, gi likimas toks
QUOTE(Terezza @ 2015 04 12, 16:49)
Pakankamai dažnai (deja) tai nesusiję. Labai dažnai ištekama/vedama vien todėl, kad jau laikas, šalia manęs žmogus geras ir tvarkingas, atsakingas ir mylintis vaikus. O lovos reikalai ... ai, kaip Dievulis duos. Pasikeis, nusistovės viskas, jis supras, kad man dvasinė meilė rūpi labiau/ji pagimdžius taps tikra hetera ir t.t. Bet realybė dažnai kitokia. Na atkentėjo moteris dantis sukandus vyro švelnumą vardan vaikų gimimo, ir toliau jai reikia tik švelniai apsikabinus užmigti. Apie kažkokią aistrą ji nei sapnavo, nei nutuokia, kas tai yra. Ir po kiek metų tokio gyvenimo su visapusiškai puikiu vyru, kuris, deja, jos uždegti nemoka/negali, ji sutinka tokį, kurį vos pamačius išslysta žemė iš po kojų. Ji net nesupranta, kas darosi. Kojos linksta, širdis daužosi, kūnas šaukiasi jo prisilietimų.
Tas pats su vyru - žmona nenori, nereikia jai tų nesąmonių, o jis sutinka moterį, su kuria įvyksta trumpas jungimas ir pasipila kibirkštys į šalis.
Tokiais atvejais beprotiškai sunku atsilaikyti. Ir neatsilaikymas nereiškia, kad žmogus savo antrosios pusės nemyli/negerbia/nevertina. Tiesiog fiziologija tą akimirką paima viršų.
Tai jei negali atsilaikyt, reiskia vyro nebemyli. Paprasta viskas. Todel ir juokinga, kai neistikimosios pliurpia apie meile sutuoktiniui