QUOTE(Rykute @ 2015 04 13, 19:03)
Pritariu, kadangi pati neesu isdavus antros puses tai bet koks kaltinimas zeidzia
bet pagalvojus, jei pries tai zmogus buvo apgautas ir nuviltas, jam naturaliai islystu nepasitikejimas tam tikrose situacijose 


QUOTE(*South* @ 2015 04 13, 19:03)
Kol as buvau naivi mergaite, tada irgi pasitikejau visais, bet veliau, kai maciau kaip elgiasi vyrai, nustojau pasitiketi ir negaleciau pasakyti, kaip daznai moterys sako "jau mano Petrelis tikrai niekada", o paskui ziurek, raso cia sm, kaip nesitikejo, aklai pasitikejo..
Tai nera naivumas, o principine pozicija. Na tarkim is asmenines patirties. Niekam jau SM nepaslptis kad mano vyras turejo zalinga iproti, ir iki siol yra priklausomas. Kai mes po issiskirimo kartu pradejome gyventi, kokius gerus metus, sokinejau kaip seteris atkisusi nosi uostinejau. Veliau, susimasciau, kad mano toks elgesys ji zeidzia, jis tai priima kai bausme. Siaip, ar zmogus gali buti laimingas kai juo pastovia abejojama, beje lygiai taip pat ar zmogus pastoviai abejojantis gali buti laimingas jausdamas ta itampa... Mane ji vargino, vargino ir vyra, mes apie tai pasikalbejome. Ir tada samoningai, susivokusi savyje ir atsakiusi i klausima, kas man ir mano seimai geriausia, as nustojau nepasitiketi. Jau greitai bus dvidesimt metu, kai vyras nepiknaudziauja, o as rami kaip belgas. Ir visai nesvarbu, kur yra vyras, komandiruoteje, vyksta ten verslo susitikimai ar ne, man jau vienodai, as juo pasitikiu. O tas antras sansas, suteike mano vyrui nora nenuvilti. Bet as dabarv tokia laiminga pasitikedama, greiciausiai ta paranoja butu iveikusi prima mane, nei vyra. Ziaurus diskomfortas, slegiantis psichika, slykstu si jausma jausti, nes isveda is balanso, vidines harmonijos.