Sveiki, istorija tokia:
Esu išsiskyrusi dviejų vaikų mama, man 29, dukroms 9 ir 5 metai.
Dabartiniam draugui 31m, vyras perspektyvus, savimi pasitikintis. Draugystės pradžioje aš jam kaip ir užsimindavau kaip tau tai kad yra mano du vaikai, jis sakydavo- " manęs tai negąsdina, tokie laikai kai nebereikia pergyventi ką sakys kiti, gyventi reikia del savęs ir t.t.t ". Dabar priėjome ribą kai turime nuspręsti ką darysim toliau, nes gyvename skirtinguose miestuose, ir važinėtis pakankamai sudėtinga. Jo tėvus pažįstu, šeima gera, konservatyvi, bet to -kad aš turiu dar du vaikus jie nežino ir matau, kad jis nedrįsta, net bijo tai jiems pasakyti. Pastebiu, kad ir pačiam vis kyla dvejonių dėl to, na tai nėra dvejonės, tiesiog pasakymai " vaikai ne mano, aš neturiu rūpintis" pradeda kelti nerimą. Pradedu ir pati galvoti, kad neišlaikysiu jo šalia, jausiuosi prastesne, vistiek geriau kuomet tas statusas būna panašus.
Žinau sakysite, jei vyras mylės moteri myles vaikus ir pan. Bet norečiau sulaukti realių pavyzdžių, kuomet moteris su dviem ar daugiau vaikų vedė ir laimingai gyvena su neturėjusiu šeimos vyru. Tas požiūris " pasiemė moterį su vaikais" tikrai atrodytų pasenęs, bet jis vistiek yra. Ir bijau, kad tai bus mūsų santykių pabaigos priežastis.
Mano giminaitis, neturintis vaikų, vedė moterį, kuri iš ankstesnės santuokos augino 10 metų berniuką. Šeima iš pradžių šnairavo, bet paskui apsiprato, dabar sutaria gerai tiek, su marčia, tiek su jos sūneliu. Niekas net nebeaskaluoja tos temos. Manau, čia grynai priklauso nuo žmogaus. Vienas tikrai nuoširdžiai geba pamilti ir auginti svetimus vaikus, kitas ne. Jeigu sutikote žmogų, kuriam jūsų dukrelės, ne kliūtis, reikia tik labai džiaugtis. Siūlau nepergyventi, pernelyg jo nespausti ir viskas susidėlios savaime 
kitų sėkmės istorijos čia nepadės.
Aš jau dabar matau realų pavojų, kad judviejų santykiuose tos sėkmės nebus. Pirmiausiai jau vien tai, kad nepasako tėvams apie jus. Vadinasi nenori pažindinti su tėvais. Antra - tas pasakymas, kad vaikai ne jo, tai jam ir rūpintis nereikia yra pats didžiausias pavojaus signalas. Imi arba visą komplektą arba nieko. Vaikai yra jūsų gyvenimo dalis ir jei jau galvojama apie gyvenimą drauge, vadinasi jūsų vaikai bus ir jo rūpestis.
Aš jau dabar matau realų pavojų, kad judviejų santykiuose tos sėkmės nebus. Pirmiausiai jau vien tai, kad nepasako tėvams apie jus. Vadinasi nenori pažindinti su tėvais. Antra - tas pasakymas, kad vaikai ne jo, tai jam ir rūpintis nereikia yra pats didžiausias pavojaus signalas. Imi arba visą komplektą arba nieko. Vaikai yra jūsų gyvenimo dalis ir jei jau galvojama apie gyvenimą drauge, vadinasi jūsų vaikai bus ir jo rūpestis.
QUOTE(gera_pukuota @ 2015 06 10, 16:30)
kitų sėkmės istorijos čia nepadės.
Aš jau dabar matau realų pavojų, kad judviejų santykiuose tos sėkmės nebus. Pirmiausiai jau vien tai, kad nepasako tėvams apie jus. Vadinasi nenori pažindinti su tėvais. Antra - tas pasakymas, kad vaikai ne jo, tai jam ir rūpintis nereikia yra pats didžiausias pavojaus signalas. Imi arba visą komplektą arba nieko. Vaikai yra jūsų gyvenimo dalis ir jei jau galvojama apie gyvenimą drauge, vadinasi jūsų vaikai bus ir jo rūpestis.
Aš jau dabar matau realų pavojų, kad judviejų santykiuose tos sėkmės nebus. Pirmiausiai jau vien tai, kad nepasako tėvams apie jus. Vadinasi nenori pažindinti su tėvais. Antra - tas pasakymas, kad vaikai ne jo, tai jam ir rūpintis nereikia yra pats didžiausias pavojaus signalas. Imi arba visą komplektą arba nieko. Vaikai yra jūsų gyvenimo dalis ir jei jau galvojama apie gyvenimą drauge, vadinasi jūsų vaikai bus ir jo rūpestis.
Sutinku, kad skamba nemaloniai, bet argi tai nėra tiesa? Mergaitės turi biologinį tėvą ir tai jo prievolė jomis rūpintis, tikrai ne autorės draugo.
QUOTE(Nura @ 2015 06 10, 15:33)
Sutinku, kad skamba nemaloniai, bet argi tai nėra tiesa? Mergaitės turi biologinį tėvą ir tai jo prievolė jomis rūpintis, tikrai ne autorės draugo.
hm, o jei biologinis tėvas miręs?
QUOTE(Nura @ 2015 06 10, 16:33)
Sutinku, kad skamba nemaloniai, bet argi tai nėra tiesa? Mergaitės turi biologinį tėvą ir tai jo prievolė jomis rūpintis, tikrai ne autorės draugo.
puiku jei tikrasis tėvas rūpinasi savo vaikais. Tačiau rūpintis lygiai taip pat tektų ir naujajam "tėveliui". Elementaru - sprendžiant kasdienius reikalus reikia atsižvelgti ir į vaikus (pvz. planuojant atostogas ar savaitgalines išvykas). Auklėjimo reikalais taip pat nebus galima likti nuošalyje. Jei jau bus gyvenama kaip šeima, tai atitinkamai ir su vaikais reikia elgtis.
QUOTE(Ciccio @ 2015 06 10, 16:37)
hm, o jei biologinis tėvas miręs?
Tada, aišku, labai gražu ir kilnu, jei svetimas vyras pradėtų auginti mergaites kaip savo, tačiau tai jau turėtų būti paties vyro apsisprendimas, o ne kažkokia neginčytina prievolė ir pareiga vien dėl to, kad pamilo moterį, turinčią vaikų.
QUOTE(Nura @ 2015 06 10, 16:33)
Sutinku, kad skamba nemaloniai, bet argi tai nėra tiesa? Mergaitės turi biologinį tėvą ir tai jo prievolė jomis rūpintis, tikrai ne autorės draugo.
na, bet jei jie ruošiasi gyventi kartu, tai ir visi rūpesčiai bendri.
Dar labai priklauso, kokia jūsų finansinė situacija. Ar abu uždirbat apylygiai, ar kažkuris daugiau. Jei vyras uždirba ryškiai daugiau, ir jam reiktų išlaikyti ir jus ir jūsų dukras, tai tada tikrai dažnas vyras susimastytų ar jam to reikia.
QUOTE(Nura @ 2015 06 10, 16:39)
Tada, aišku, labai gražu ir kilnu, jei svetimas vyras pradėtų auginti mergaites kaip savo, tačiau tai jau turėtų būti paties vyro apsisprendimas, o ne kažkokia neginčytina prievolė ir pareiga vien dėl to, kad pamilo moterį, turinčią vaikų.
jei gyveni su moterimi turinčia vaikų, aš neįsivaizduoju kaip būtų galima tuo pačiu neįsipareigoti ir vaikams. Na netaps jie biologiniais vaikais, bet vesdamas moterį turinčią savo vaikų, tuo pačiu kažkuria prasme įsivaikini ir vaikus.
Jei pradėčiau gyventi su vyru, kuris augina savo vaiką (t.y. vaikas gyvena su tėvu), vadinasi ir aš automatiškai tą vaiką drauge auginčiau. Man nesuvokiama kaip gali būti kitaip.
Kas kita jei vaikai ne nuolatos gyvena su tuo tėvu ar mama.
QUOTE(gera_pukuota @ 2015 06 10, 16:43)
jei gyveni su moterimi turinčia vaikų, aš neįsivaizduoju kaip būtų galima tuo pačiu neįsipareigoti ir vaikams. Na netaps jie biologiniais vaikais, bet vesdamas moterį turinčią savo vaikų, tuo pačiu kažkuria prasme įsivaikini ir vaikus.
Jei pradėčiau gyventi su vyru, kuris augina savo vaiką (t.y. vaikas gyvena su tėvu), vadinasi ir aš automatiškai tą vaiką drauge auginčiau. Man nesuvokiama kaip gali būti kitaip.
Kas kita jei vaikai ne nuolatos gyvena su tuo tėvu ar mama.
Jei pradėčiau gyventi su vyru, kuris augina savo vaiką (t.y. vaikas gyvena su tėvu), vadinasi ir aš automatiškai tą vaiką drauge auginčiau. Man nesuvokiama kaip gali būti kitaip.
Kas kita jei vaikai ne nuolatos gyvena su tuo tėvu ar mama.
Bet, jei mergaitės būtų dalinai išlaikomos biologinio tėvo, tai autorės draugas turėtų visą teisę atsisakyti prisidėti finansiškai prie jų ugdymo. Taip, iš moralinės pusės būtų gražu ir nuostabu, jei užgimtų tėviški jausmai ir vaikus priimtų, kaip savo, bet realybė dažnai skiriasi. Aš asmeniškai irgi nesusidėčiau su vyru, turinčiu vaikų. Ačiū tikrai ne, nebent pati turėčiau vaikų ir mudviejų statusai būtų vienodi, kitu atveju
