Kroatija

lauksim

Ką gi, atiduosiu ir aš duoklę visiems, kas dalijosi įspūdžiais ir patarimais. Ketvirta kelionė į Kroatiją, važiavom rugpjūčio 15-30 dienomis, nuvažiuota apie 5 tūkst. kilometrų, išleista apie 2,5 tūkst eurų keturiems beveik suaugusiems . Maršrutas: Vroclavas, Čekijos Adršpachai, Kutna Hora su Kaulų bažnyčia, Jėzuitų kolegijos tiltu ir šv. Barboros katedra, vakaras Prahoje, vakaras Zadare, dešimt dienų tinginių poilsio Podacoje (ribojasi su Brist), išlendant tik į Dubrovniką, Pelješacą ir Makarską, atgal - per galiuką Vengrijos (nes būtinai reikėjo vyno), su nakvyne Čekijos Bouzove, ir tada kitą dieną su apsipirkimu Lenkijoje - namo.
Didžiausias kelionės nuotykis (eceri, prašau nesibarti, pasirodo, kartais net gudri višta uodegą išsidilgina ) - tai, kad mano vyriškis keliavo su pasibaigusiu pasu. Pats mane pusę metų ant ausų statė, vertė visus dokumentus po dešimt kartų tikrinti, pamokslus skaitė, o kad pačio pasas nebegalioja, net nepažiūrėjo. Panačiau tik penktadienio vakarą, kai šeštadienį jau turėjom važiuoti. Na ir ką - nervų buvo per akis, teisybės sakymo - dar daugiau, o rezultatas elementarus: Šengeno zonoje niekam tų pasų nereikia, Slovėnijos-Kroatijos pasienyje už vairo sėdau aš (apie neatsakingą žmogų teisybę sakiau tol, kol vairavau ), pasieniečiai tik į mano pasą žvilgtelėjo, kitus tiesiog pervertė. Kroatijoje šeimininkas nešė pasus į policiją - niekam neužkliuvo. Kai jau visai apkiaulėjom ir per Bosnijos koridorių važiavom į Dubrvniką, už Neumo kertant bosnių sieną pasitaikė jaunutis kruopštus pasienietis - vat jis ir susekė. Ir ką: pirštu pabaksnojo, paklausė, kur važiuojam, pasakė, kad po ES galim judėti laisvai, o vat į Bosniją ir Juodkalniją - ni ni. Palinkėjo laimingo kelio, tuo ir baigėsi. Bet prasikaltėlis išsigando , iš Dubrovniko tada jau varėm į Pelješacą ir iš ten kėlėmės keltu, kad dar kartą sienos kirsti nereikėtų.
Nuotykių tiek, įspūdžius ir mūsų kainas papasakosiu kiek vėliau.

kadangi buvau paminėtas.... man nuotykis patiko-skaityti . bet jei pačiam taip būtų, būčiau save į šuns dienas išdėjęs
bet gerai kas gerai baigiasi...
P.S. o nemėginot per BIH su ATP praslyst ? ar neturėjot ?

Tai jo ir ATK, kaip ir pasas, irgi buvo pasibaigus Aha, man irgi dabar juokinga, bet tą akimirką, kai pamačiau datą pase . Ir dar kelias dienas, kol įvažiavom į Kroatiją . Bet nieko, dabar už tai turiu teisėtą pagrindą žmogų graužti ir vis lipti ant mazolio

Pabandysiu apie mūsų kelionę papasakoti detaliau. Pajudame iš Vilniaus rugpjūčio 15-ąją, per pačias Žolines, 8 ryto, nors planuota, žinoma, buvo 6-ą . Važiuojam per Lazdijus, įvažiavus į Lenkiją gabaliukas kelio remonto, o tada per Varšuvą Poznanės greitkeliu iki Vroclavo. Beje, greitkelyje gabaliukas Strykow-Wartkowice mokamas, net 4 zlotai . Greitkelis puikus, įrengtas Austrijos pavyzd-iu, su poilsio aikštelėmis, gerais WC, ir pan. Tik kuras degalinėse, kaip ir Austrijoje, autostradoje - gerokai brangesnis nei toliau nuo jos.
Vroclove atsiduriame 18.18. Parkuojamės mokamoje aikštelėje Plac nowy Targ (Naujojo turgaus aikštė, apie 6 zl už valandą) ir bėgam apžiūrėti Vroclovo senamiesčio. Įspūdis dvejopas: senamiestis labai kompaktiškas, įdomiausi objektai išsidėstę aplink Turgaus (Rynek) aikštę, bet štai man prireikia Šv. Marijos Magdalenos bažnyčios (Kosciol sw. Marii Magdaleny), kur tarp dviejų bokštų yra nedidelis tiltas „Mostek Czarownic“ („Raganų tiltas“. Pasak legendos, kartą paflirtavusi su nepažįstamu vaikinu mergina atsisakė už jo tekėti. Tuomet buvo pastatytas šis tiltas, kuriame ji turėjo atlikti bausmę. Iki dabar miesto mergeles jo šešėlis įspėja neflirtuoti su vaikinais be reikalo.), ir net vietiniai nieko apie ją nežino. Tenka ieškoti Infocentro, imti žemėlapį - paaiškėja, kad bažnyčia už kelių šimtų metrų... Vroclovo senamiestis gražus, kampuose tupi miesto simboliu tapę nykštukai, bet visur gana purvina, žmonės irgi kažkokie nevalyvi, o daugelis dar ir įkaušę, nes juk Žolinės . Mes alkani, bet su vaikais nubalsuojame pietauti ne Vroclove, bet jau Čekijoje, nes šios dienos planas - nuvažiuoti iki Červeny Kostelec Čekijoje, esančiame už keliolikos kilometrų nuo Adršpachų.

Įsipyliau kroatiško vyno, tęsiu toliau
Maždaug pusę devynių vakare atsiduriame prie įėjimo į Adršpachus. Tada paaiškėja, kad vyras (didysis nusikaltėlis, nelegalas be paso ir taip toliau) navigacijoje įvedė tokią nuorodą, o ne mūsų nakvynės miestuką, aiškiai susinervinęs dėl negaliojančio paso. Dar kartą pasakau visą teisybę ir vingiuotais keliukais tamsoje leidžiamės ieškoti savo viešbučio. 21.30 navigacija išveda iki Hotel Šrejber miestelyje Červený Kostelec. Kaina - 54 eu su pusryčiais keturiems. Viešbutis pačiame miestelio centre, praktiškai gražiausios bažnyčios tarpduryje (man patinka varpų gausmas, todėl variantas puikiai tiko, jautresniems reikia pagalvoti, ar norėtų būti žadinami 6 ryto varpų ). Numeris - vidutiniškas, spartietiškas, bet švaru, mums tinka. Šeimininkas parodo, kur galima vakarieniauti - centriniame miestelio restorane, nes šalia vyksta vietinių rokerių koncertas ir visas miestelis ten tūsinasi. Prie restorano tikrai sausakimša, bandom mandagiai laukti staliuko, niekas dėmesio nekreipia, kol po keliolikos minučių vyras besilaisvinantį staliuką ima šturmu, o jaunutį padavėją stveria už skverno Vaikai užsisako šnicelių, aš - kepto sūrio su karštom daržovėm, didysis nusikaltėlis nelegalas žada pasitenkinti tik alumi, abejodamas tokios vietos maisto kokybe. Finale sušlamščia du trečdalius mano sūrio, nes maistas pasirodo puikus, o porcijos nerealaus dydžio. Čekiškas alus - irgi geras, todėl atostogas laikome oficialiai padėtas. Ypač mloniai nuteikė sąskaita - 518 čekiškų kronų (apie 20 eurų). Jau noriu gyventi Čekijoje.
Papildyta:
Kitą rytą, sekmadienį, 7 val pažadina varpai. Atidarau langą - bažnyčią galima pasiekti ranka. Viešbutuko pusryčiai, kaip už tokią kainą, visai padorūs: bandelės, sviestas, džemas, šiek tiek kumpio, šiek tiek sūrio, jogurtai. Keli agurkai ir persikai - matę geresnių dienų, labiau verti šiukšlių kibiro. Kava - skaidri kaip Adrijos jūra, puodelio dugnas kiaurai šviečia. Karštam siūlo omletą arba dešrelių: omletas - vienas keptas kiaušinis, dešrelė asmeniui irgi viena. Ačiū, pavalgėm, keliaujam toliau.
Po pusvalandžio mes jau prie įėjimo į Adršpachus. Didžiulis parkingas neribotam laikui kainuoja 100 kronų (apie 4 eu), šeimos bilietas (studentas irgi sueina kaip vaikas) - 210 kronų (kiek daugiau kaip 8 eu). Einam išsižioję, vėjų ir liūčių nugairintos uolos - fantastiškos. Paskui prasideda keberiojimaisi laiptais laipteliais ir keliukais, oro temperatūra artėja prie 30, prakaitas biure užsisėdėjusiems miestiečiams žliaugia upeliais, vaikai tyčiojasi, bet gražu stebuklingai.
Prasibastom dvi valandas, vienuoliktą parko teritorijoje (!) geriam kavą ir valgom ledus, bendra sąskaita - 60 kronų, nepilni 3 eurai. Dar labiau myliu Čekiją.

Papildyta:
Toliau planuose - Kutna Hora su kaulų bažnyčia. Artėdami greitkelio link, benzino kolonėlėje perkame Čekijos vinjetę mėnesiui, nes grįžti planuojam per čia pat, o skirtumas tarp 10 dienų ir mėnesio vinjetės - palankesnis, nei pirktis trumpiausią vinjetę du kartus. Sukokame 440 kronų (kiek daugiau kaip 17 eu).
Kutna Hora atsiduriame 14 val. Mašiną paliekame prekybos centro aikštelėje miestelio centre, nuo ten iki Kostnice Sedlec - apie 10 min. pėsčiomis. Bilietai į Kaulų bažnyčią keturiems - 300 kronų (apie 12 eu). Bažnytėlė - nedidukė, visa dekoruota žmonių kauleliais, kaukuolės žiūri tuščiom akiduobėm, dubens kaulų ir šlaunikaulių šviestuvai-paveikslai-lentynos baltuoja. Aš daugiau to matyti nenorėčiau. Mano paaugliukas - irgi ne. Vyras su didžiuoju vaikščiojo ir viską kruopščiai apžiūrinėjo. Jums spręsti.
Mano džiaugsmui buvo Jėzuitų kolegijos tiltas ir šv. Barboros katedra, iki kurių reikėtų pavažiuoti. Parkingas senamiesčio centre sekmadienį - nemokamas. Nuo kolegijos tilto, papuošimais ir skulptūromis primenančio Prahos Karolio tiltą, atsiveria vaizdas į Kutna Hora.
Šv. Barboros katedra - antroji pagal dydį Čekijoje gotikinė bažnyčia. Pasakojama, kad kutnahoriečiai taip pavydėjo Prahai šv. Vito katedros, kad 1388-aisiais pasamdė ją projektavusio architekto Parleržo sūnų, prašydami sukurti pas juos panašų stebuklą. Katedr tikrai įspūdingai nuostabiai nepakartojamai graži - iš išorės. Viduje vedamos ekskursijos, bet efektas ten - nebe tas.
Apvaikštom, apžiūrim, apsiperkam Kauflande, ir judame Prahos link. (Tęsinys bus vėliau, jei kam įdomu)

Laukiam tesinio

Idomu idomu Cekijoj man irgi patinka. Esu buvus vadinamoj Bohemijos Sveicarijoj, ten irgi kalnai, ispudingos uolos, pilys

Iki Prahos kelios valandos, planuojam nuvažiuoti iki 16 val, pavalgyti ir apeiti senamiestį. Kur gi ne. Įvažiavus į priemiestį, prasideda klaikus kamštis. 16 valanda, 17-ta, nusukti nėra kur, ropojam vėžlio greičiu, kilometrą per valandą. Pagaliau priropojam taisomą ruožą, tada rūkstam su vėjeliu, prie apartamentų atiduriam apie 19 val, navigacija nuveda teisingai, vieta pagal bookingo paveiksliuką ta, bet vartų niekas neatidaro. Skambinam vienu, kitu telefonu, vyras braižosi palei vartus - nieko. Staiga pasirodo elegantiška ponia, pasirodo, šeimininko sesuo. Sako, laukę mūsų apie 15 val (taip buvau parašius atsakyme į jų laišką, o paskui pamiršau) ir jau praradę viltį. Šeimininkas pasirodo po minutės, važiuojam į kiemą - viskas puiku.
Apartamentai - "Apartment Sweet Old Town" už 78 eu - pačiame miesto centre, maždaug 10 min nuo Karolio tilto. XIII amžiaus pastatas, aiškiai buvęs vienuolynas, su uždaru kiemu, kurio centre - veikianti bažnytėlė. Kieme - nemokamas parkingas viešbučio svečiams. Apartamentai erdvūs, labai senoviški, bet nuo to tik smagiau. Šeimininkas mielai parodo vos už 10 žingsnių esantį restoraną "Kamparium". Pagaliau ganu sriubos - riebios česnakinės, vaikai eilinį kartą užsisako šnicelius, vyras kepsnį, aš neatsilieku. Prašom įdomesnio alaus, pasirodo, yra vietinės gamybos, į meniu neįtrauktas. Vienas bokaliukas, kitas, studentas (tas, kur bus pirmakursis ) irgi ragauja, galutinė sąskaita su gausiais arbatpinigiais - 1000 kronų, tai yra, 39 eu. Primenu, beveik centras
Prikimštais pilvais traukiam Karolio tilto link. Per parką, pro Juodojo Davido kūdikių skulptūras per 10 minučių patenkame prie Karolio tilto. Karolio tiltas (Karlův) pavadintas imperatoriaus Karolio IV garbei. Karolio tiltas jungia Mažąjį miestą (Malá Strana) su Senamiesčiu(Staré Město). Tradiciškai patriname šv. Jono Nepomuko skulptūros pilvelį ir traukiam prie gražuolio gotikinio tilto bokšto. Tikslas - Senamesčio aikštė su astronominiu bokštu ir valandų mušimo rimtu šokančiomis figūromis. Aš gi buvusi Prahoje, viską žinau, užtikrintai vedu šeima prie grožio. Aha aha šeimoje ne tik nelegalų yra. Nusuku ne ta gatv le, valand blaškomės aikštės prieigose, galų gale savo gėdai kelio klausiu taksistų. Mušant bokšto laikrodžiui, dar einame per Parako vartus (verti dėmesio). Iš tos gėdos baksnoju į bokštą, kur tarsi sukasi figūrėlės, nors iš tiesų - turistų siluetai, visai pamiršusi, kad šokančios skulptūros pasirodo mažajame bokštelyje centrinio bokšto "užpakalyje" (garbės žodis, taip ir galvoju). Apsiraminę šeimos vyrai ramina, kad visiems pasitaiko, b t daugiau mano Prahos žiniomis aiškiai nepasitiki. Vieningai nusprendžiama keliauti į apartamentus, Prahos hradą su Vito katedra atidedant rytdienai.

Prabundu nuo lietaus teškenimo. Ir teškena vis smarkiau. Prausiamės, pusryčiaujam, bėgiojam į nerealią namo-vienuolyno galeriją su kupliomis pelargonijomis - jau ne teškena, bet pliaupia. Sudie, Vito katedr, iki kito karto. Pakuojamės ir tikimės, kad gal lietus liausis ir aplankysime bent Česky Krumliov, gražiausią mano matytą Čekijos vietą. Nieko panašaus. Pliaupia, pliaupia ir pliaupia. Į krumliovą nesukame, per Autriją ir Slovėniją varome iki Zadaro.
Čekijos-Austrijos pasienyje Dolni Dvorište perkame 10 dienų Austrijo vinjetę už 10 eu, Austrijoje dar kelis kartus mokame už tunelius: Bosruck - 5 eu, Gleinalm - 8,5 eu. 16.30 kertam Slovėnijo sieną, paliekam 15 eu už jų vinjetę, pravažiuojam keliolika kilometrų greitkeliu ir toliau kratomės baisiu keliu, nes greitkelis remontuojamas. Kad jie pasiustų, prakeikti pinigų lupikai, niekada daugiau jų mokamais keliais nevažiuosiu!
Prieš 18 val jau esame Kroatijoje, mokestis už pirmą atkarpą Trakoscan-Zapesic - 48 kunos, Zagreb-Zadar - 117 kunų.
20.30 nusileidžiame nuo greitkelio Zadaro link. Važiuojam priemiesčio keliuku, ir čia - konobos su paršiuku ant grilio reklama! Metus svajotas paršiukas laukia, kviečia, tiesiog negali be mūsų . Padavėjas klausia, kiek, aš sakau - kilogramą, vyras rėkia - du, maloniai padavėjui pritariant. Sulygstam ant pusantro kilo, dar bulvių, daržovių salotų (pasirodė - kopūstai su aliejumi), kam alaus - kam - pirmojo gemišto (mineraliniu skiestas vynas, karštyje griausia gaiva). Pieninis paršiukas lėkštėje guli gražutis, skanutis, paskrudęs, puolame lyg vilkai, valgom valgom, tada paaiškėja, kad pusanro kilo - žiauriai per daug. Net ir kilogramo būtų per daug, nors šeimynėlė raji. Sumokam 40 eurų, pusę paršienos pasiimam su savim (po kelių dienų bus prabangi vakarienė).

Dabar - atskira Zadaro apartamentų istorija. Aprtamentai "Apartment Sweet Old Town" Bookinge pristatomi puikiai - pačiame miesto centre (vienintelė teisybė) su parkingu po langais ir tik už 70 eu. Užsisakius šeimininkas atsiunčia laišką, teiraujasi, kada atvažiuosime, kokie pageidavimai. Viskas puiku, nes kroatų nuoširdumu ne kartą galėjau įsitikinti.
Realybė. Pakeliui į Zadarą jau nuo 15 val pradedu skambinti nurodytu telefonu, nes matau, kad galime nespėti sutartu laiku. Niekas neatsiliepia. Vyras genealiai pasiūlo siųsti žinutę. Siunčiu, kad būsime apie 22 val. Po kurio laiko gaunu atsakymą - OK. Ramiai planuojamės kelionę - vakarienę. 21.30 su navigacija bandome rasti apartamentus, nors tokio adreso mūsų aparatas neranda. Sukame ratus aplink Zadarą, vis atsiremiame į senamiesčio sieną, nors turėtume patekti į daugabučio, kur apartamentai, kiemą. Kadangi vyras prisidirbo su pasu, tai atsiima ir už nvigaciją, ir už tai, kad vietiniai mūsų turimo adreso nežino. Pagaliau skambinam apartamentų šeimininkui. Nekelia. Nei po 10 minučių, nei po valandos. Naktis, baisus karštis. Mašiną numetame senamiestyje po policijos nuovados langais, policininkai jau pyksta, o mano ponas, beje - su negaliojančiu pasu. Skambinam šeimininkui, skambinam, skambinam. Jau spjaučiau ir ieškočiau nakvynės kitur, bet pagal bookingo sąlygas mano eurus nu kortelės vis tiek nuskaitys. Gaila, vienok.
Ape 22.30 telefonu atsiliepia. Moteris. Atvažiuos mūsų, neradišių, pasitikti. Laukim 10 minučių, 20, 30, 40 - niekas neatvažiuoja. Vėl skambinu. Po kokio penkto parto atsiliepia. Vėl tvirtai pažada atvažiuoti. apie 23 val motoroleriu atburzgia mergina. Norėčiau uždobti, bet tyliai tupiu mašinoje - važiuojame iš paskos.
Atvažiuojam iki senamiesčio sienos, kur vieša autoaikštelė, kurią pravažiavom 10 kartų. Vedlė liepia parkuotis čia. Bruku bookingo lapus, nes ten nurodyta, jog apartamentai turi privatų parkingą. Vedlė sako, kad ne, be to, šeimininkai išvažiavę, ji - samdoma darbuotoja, nieko nežino. Paliekam mašiną prie sienos (nemokama nuo 22 iki 08 val, paskui - po 12 kunų už valandą), susirenkam bent jau kompus, fotoaparatus, kitus brangesnius daiktus, nes kroatai, žinoma, labai dori, bet kol laukėm prie policijos, ten ciūgais ėjo apvogti turistai) ir spūdiname į apartamentus.
Apartamentai - daugiabutyje tikrai pačiame centre, prie pat centrinio turgaus, langais į žuvų turgaus užpakalinį kienmą ir į restoraną. Dvokia supuvusiomis midijomis. Įsivaizduojate pašvinukusių kriauklių dvoką? Dar dvokia senu aliejumi, kuriame kepė žuvis. Paskui nuo keptos žuvies kvapo žiaukčiojau dar kelias dienas, nieko, praėjo
Apartamentuose, nesakysiu, kad nešvaru. Klaikiai, beprotiškai purvina. Viename kambryje ant dvigulės lovos užtiesta paklodė, užvilktos pagalvės. vedlė mosteli, kad spintoje - kita patalynė. Mikliai paima pinigus, paaiškina, kad nėra už nieką atsakinga, ir dingsta. Žiūrim patalynės - keturiems žmonėms tėra tik dvi pklodės, nieko augiau. Spintoj guli jau naudoti, klaikiai purvini ir dvokiantys užvakalai. Mūsų lovos patalynė - irgi aiškiai gulėta. Ištiesiu lovas rankšlosčiais, jie daugmaž švarūs, ir žadam miegoti taip. Iš esmės, kam ta patlynė? Naktį - daugiau kaip 30 C, bet iš dvokaus turgaus per langą vis tiek lenda uodai.
Nepisant visko, dar išlekiam į miestą iki jūros vargonų. Pėdinti kokios 15 min, bet verta. Jūra nerami, bangos didelės, vargonai gaudžia iš tolo, keliolika minučių pasėdėjimų suveikia kaip geriausias relaksas. Daugmaž aprimę grįžtame į apartamentus ir bandome beveik nekvėpuodami užmigti

Saunuole jurasaule
Uzuojauta taviskiui-vis dar grizini