Esu 6 metus istekejusi, turim suneli. Niekada nebuvom labai artimi, bet sutarem ir kiekvienas zinojom kas uz ka atsakingas seimoje. Buvo patogu, abu dirbom stengemes del seimos geroves.
Pries gerus metus buvau nepatenkinta savo darbu (o tai man labai svarbu, ten as pasikraunu ir isikraunu),vienoje is darbo isvyku priejo jis.. 5 metais jausnesnis, savimi pasitikintis, simpatiskas ir daug kalbantis

Ciatai (darbe nesusitikdavom), kartais isejimas i miesta, virto i trumpas isvykas i uzmiesti, pasilikima jo namuose nakciai. Ir taip mazdaug 7 men, nei jis reiske pretenzijas i mano asmenini gyvenima, nei as. Bandem nutraukti santykius, nepavykdavo.
Pakeiciau darba ir maniau viskas naturaliai baigsis, bet - ne. Mazdaug pries 3 men prisipazino, kad kitu moteru jo gyvenime nera ir jis nenori buti mano "kekse". Veliau isklojo viska mano vyrui ir dar aiskino, kad mane myli. Vyras i tai reagavo ramiai ir pasiule baigti su tuo vaikinu santykius ir bandyti taisyti klaidas seimoje.
Bet...
Jauciu, kad "iklimpau" negaliu be jo, pradejau pavydeti, nenoriu, kad mane liestu kas nors kitas, su juo man "uzauga sparnai". Suprantu, kad su juo ateities jokios, nepasitikiu juo, jis impulsyvus, iskart padaro - po to pagalvoja. Stengiames nesimatyti - tampu pikta ir irzli. Palikus vyra, puikiai suprantu, kad manes nesuprastu artimieji - jis pavyzdingas vyras, tevas

Su juo man uztikrintas pastovumas, ramybe, finansinis vaiko aprupinimas ir pan. Tik jam as jauciu uzuojauta kazkokia...
Ka padaryti, kad nebesikankinti? Ir nieko tam vaikinui nejausti?