Mes tai sodinsime prie atskirų apvalių stalelių, po 8 žmones. Ir to priežastis ne tik estetiškesnis šventės vaizdas (nors ir vienas didelis gali labai gražiai atrodyti), bet ir pati psichologija žmonių. Juk, kai mes esame pasodinti prie vieno didelio stalo, vis tiek nebendraugame su visais svečiais. Pagrinde su tais, kurie yra šalia mūsų (taigi su pora žmonių iš dešinės ir pora iš kairės). O kai žmonės sėdės prie apvalaus staliuko, jie kuo puikiausiai matys vieni kitus ir laisvai galės bendrauti viena pokalbio tema jau visi aštuoni. Aišku, susodinsime pagal interesus, charakterius. Labai puiku, kad dalis svečių yra pažįstami ir turi daug bendro
Pati, kiek esu buvusi prie vieno didelio lietuviško stalo, buvau labai nepatenkinta. Nes jei noriu pakalbėti su žmogumi, kuris pasodintas nuo manęs per tris vietas (kas jau šiaip skaitosi arti), negaliu juk rėkti persikreipusi. O tas faktas, kad būdami prie didelio stalo svečiai gali apžiūrėti drąsiai visus kitus svečius, man nekelia jokios nostalgijos. Kas iš to, kad matysiu Marytę kitam stalo gale, nors negalėsiu jai nė žodžio pasakyti?