Šakės... jaučiuosi išsekus.

Ėjom šiandien pirmą kartą į masažą mažyliui. Nuo ryto buvo baisiai neramus, bet kažkaip susipakavom ir nuėjom. Po to pusę masažo prarėkė.

Išėjom iš poliklinikos, apsiramino, užmigo, tai sumąsčiau į parduotuvę užsukt, kur jis, žinoma, prabudo ir visą kelią namo prarėkė. Negana to, sulūžo vežimo krepšys daiktams, tad teko nešti maišą pirkinių ir nebeturėjau rankų vaikui paimti, tai ir parsistūmiau vežimą su rėkiančiu vaiku namo.

Ten šiaip ne taip įdaviau papą, apsiramino, bevalgydamas pakakojo. Nu okay. Nuploviau užupakalį, žiūriu paraudęs truputį - tegu pasispardo nuogas sau ant vystymo stalo, pabendrausim abudu, žaislus apžiūrėsim. Man net nespėjus sureaguot vystymo stalas buvo apsisiotas ir apkakotas vienu metu.

Staigiai už vaiko, apiploviau, įsukau į vystylą, padėjau į lovytę ir puoliau vystymo stalą tvarkyt. Vaikas apžiūrinėja sumituko atiduotą karuselę, lyg ir pagaliau ramybė įsivyravo. Sumetu dar kelis daiktus į skalbyklę ir vėl staiga vaikas klykt pradeda. Atbėgu, žvilgt - visa lova apšikta, kiaurai vystyklą ir paklodę.

Nu čia jau mane ir juokas ir bejėgiškumas ima. Čiupt už vaiko, nunešiau vėl plaut, o jam matyt jau šitos spa procedūros pasirodė per dažnos (o dar paskutiniu šūviu apsikakojo iki pažąstų ir kulnų), tai vėl dėjo žviegt (verkimu jau nebepavadinsi). Nuprausiau, aprengiau žviegiantį, pasiėmiau ant peties ir vaikas lūžo per pusę sekundės.

Vadinasi, visus reikalus nudirbo - apšiko visus namus, išsirėkė kad kaimynai girdėtų, kokia nesupratinga jo mama - ir tada jau gali miegot. Paguldžiau į savo lovą ir dabar jaučiuosi kaip malkas skaldžius pusę dienos.