QUOTE(TrysKapeikos @ 2015 07 23, 00:18)
Bet ponios, jus pagalvokit, kaip istorija skambetu, jei cia rasytu jos vyras: va isimylejau moteri, nebuvo mano isivaizduoamu idealiu formu, bet koks charakteris dieviskas! Galvojau, su laiku pasikeis ir formos, gris i sveikos normos ribas. Bet va praejus dvejiems metams ji dar priaugo desimt kilograkmu, o as jau pavargau nuo prasymu, kad kazka del to darytu.. sakau vis ir sakau, o ji nereaguoja, nesistengia net, rodos, jai tas pats.. ka daryt - palikt tai nesinori, tinkantis man zmogus, bet kad kompromiso nerandam..
Kiek kitaip skamba, ka?
Neskamba.
Nes jūs rašote, kad "va isimylejau moteri, nebuvo mano isivaizduoamu idealiu formu, bet koks charakteris dieviskas", o merginos vaikinas realybėje sako "sukūsk, tada mylėsiu".
Ne dabar jis ją vertina už charakterį, už sutarimą, bet vertins, kai ji numes svorio.
Tarkim, ji numeta - ir ką, jis, manot, TIKRAI pradės labiau ją mylėti? Kiek laiko? kai ateity pastos, priaugs svorio - vėl nemylės? Sustreikuos sveikata, hormonai,svorio priaugs dėl ligos - vėl meilė išgaruos? Kas bus jei susižalos avarijoje veidą ir bus "nebegraži"? nebebus ir meilės? Ne už tokius dalykus mylima.
Antsvorį reikia mesti. Bet ne tam, kad užsitarnautum kieno nors "meilę".