PROLOGASKaip gimė kelionėReportaže apie Tenerifę išsamiai aprašiau savo svajonę pamatyti Atlantą. Bet dar viena svajonės dalis liko neįgyvendinta pamatyti ateinantį vandenį, t.y. akivaizdžiai stebėti vandenyno potvynį. Gal kas skeptiškai pasakys: Anokia čia svajonė. Bet ji mano, todėl man pati svarbiausia

. Belieka ja užkrėsti mano šeimos narius. Tai tikrai nesunkus uždavinys kas nori atostogų metu sėdėti namie?! Surasti vietą, kur stebėti potvynius, tikrai nesunku Saint Michel (arba lietuviškai Sen Mišelis) kalnas Prancūzijoje, nes čia didžiausia potvynių amplitudė Europoje. Bet iki jo reikia dar nuvažiuoti. Google maps siūlo važiuoti per Lenkiją, Vokietiją, po to tuo pačiu keliu grįžti atgal. Bet juk taip neįdomu

. Tada prisimenu dar vieną neįgyvendintą norą - aplankyti Bavarijoje Erelio lizdą (Eagles Nest), taip gražiai aprašytą
stopkaime reportaže. O iki jo nutariu važiuoti per lietuvių keliautojų pamėgtą Mikulov miestelį. Vienas iš žmonos norų (kaip patys suprantate, bet koks žmonos noras vyrui įsakymas

) užsukti apsipirkimui į Primarką vaiką reikia suruošti į mokyklą. Tiesa, tas vaikas jau seniai tėvą praaugo, bet į mokyklą vis tiek turi eiti

. Taip maršrute atsiranda Kelnas. Viena iš virtualių Facebook mūsų keliautojų grupės draugių, kuri gyvena ir dirba Briuselyje, pasiūlo apsilankyti jos darbovietėje Europos Sąjungos taryboje. Tokio pasiūlymo praleisti negalima

. O toliau planuojant labai padeda
Rimuko ir
ziulytes fotoreportažai,
Aušriuko blog'as. Taigi, maršrutas aiškus: Lenkija-Čekija-Austrija-Konigssee-Strasbūras-Luaros slėnis-Saint Malo-Saint Michel-Etretatas-Briuselis-Kelnas-Lenkija. Maždaug taip:

Kelionės laikas kėlė šiek tiek nerimo: keliauti galime tik liepą, o prisiminimai apie pernykščius karščius Berlyne nenuteikė smagiai. Bet užbėgdamas įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad oras kelionės metu buvo labai geras, o žinios iš Lietuvos apie šaltą ir lietingą orą tik pakeldavo nuotaiką (va kokie tikri
svoločiai litovcai esame

). Tiesa, šį kartą nepavyko suburti visos komandos dukra po antro kurso įsidarbino vienoje Vilniaus įmonių, todėl pirmą kartą į kelionę automobiliu leidomės trise

.
Na, ir paskutinis planavimo etapas surasti nakvynės vietas. Šioje vietoje neišradinėju dviračio, pasinaudoju mano labiausiai mėgstamu metodu visas nakvynes užsisakau per booking.com . Dauguma iš Jūsų turbūt pasakys: Apribojote savo laisvę, nakvynės reikia ieškoti vietoje. Jūs teisūs tuo atveju, jei galite sau leisti miegoti palapinėje. Tada tereikia turėti kempingų adresus, o vietos palapinei juose praktiškai visada atsiras. Kitu atveju nakvynės paieškoms gali tekti skirti labai daug tokio brangaus laiko. Bent jau mums taip buvo pirmoje kelionėje prieš 5 metus: čia kvapas nepatinka, čia triukšminga, o gal ten už kampo rasime kažką geresnio ir t.t. Taip kelių valandų ir nelieka... O man beliko visų užsakytų viešbučių adresus susivesti į navigaciją ir tenkintis tuo, ką užsisakėme. O užsisakėme tikrai neblogus viešbučius, bet apie tai vėliau.
Kadangi kažkaip patraukė į filosofinius apmąstymus, dar kelios mintys apie automobilines keliones. Kai kelionės planais pasidalinau su pažįstamais, išgirdau daug skeptiškų nuomonių. Vieni sakė, kad geriausia kelionė kažkur į pietus su AI ir baseinu, prie kurio praleidi beveik visą laiką visai galimas variantas, tuo labiau, kad gali būti, jog kitais metais ir mes mėginsim išbandyti tokį keliavimo būdą (tik ar pavyks

). Kiti sakė, kad mano suplanuotiems 6000 km reiktų bent jau mėnesio, o ne 12 dienų. Jie irgi kažkiek teisūs, bet aš negaliu sau leisti ilgiau atostogauti, todėl tenka suktis. Žinoma, galima būtų skristi iki pvz. Paryžiaus, nuomotis automobilį ir apkeliauti tas vietas, kur mes buvome. Bet čia reikia vėl skaičiuoti, kas labiau apsimoka juk nė vienam mūsų pinigai ant medžių neauga. Bet lieka pagrindinis klausimas kaip pasiryžti tokiai kelionei, ir iš viso ar smagu keliauti automobiliu tiek toli? Prieš keletą metų čia, SM kelionių forume, buvo labai populiari tema Po Europą automobiliu. Joje buvo galima rasti daug naudingų patarimų, padrąsinimų. Deja, dauguma aktyvių jos narių išaugo iš SM formato, perėjo į FB (tarp kitko, aš irgi vienas jų

). Bet juk atsiranda naujų keliautojų, kurie bijo rinktis šį, mano manymu patį geriausią keliavimo po Europą būdą, ypatingai Kroatijos ar Juodkalnijos temose. Galiu pasakyti tiek: jei norėtumėte leistis į panašią kelionę, turėtumėte labai mėgti vairuoti, priešingu atveju toks keliavimo būdas Jums bus kančia. Mane vairavimas
veža: man patinka serpantinai, patinka siauri keliai,
kaifuoju ir važiuodamas autobanais (nemėgstu vilktis 140 150 km/h greičiu, spidometro rodyklė autobanuose būna ties aukštesnėm padalom), man patinka tas , kaip aš vadinu,
žaidimas: ar dešiniau juostoje važiuojančio automobilio vairuotojas lįs tau prieš nosį, ar pristabdys, kokiu maždaug greičiu važiavo tave aplenkęs automobilis, kai
fura lenkia kitą
furą ir t.t. Mano nevairuojanti žmona autobanus dažniausiai pramiega, nes atsibudus po kelių minučių pasigirsta: Baisu, geriau toliau miegosiu. Tad jei vairavimas Jums yra juodas darbas, rinkitės kitus keliavimo būdus.
Gal labai neįkyrėjau su savo filosofijom? Pasistengsiu toliau daugiau vaizdų įdėti, negu pliurpti, bet jei skaitėte mano ankstesnius reportažus, žinote, kad skaityti teks nemažai toks jau aš esu

. Tiesa, šioje kelionėje kažkokių netikėtumų nebuvo, viskas klostėsi stebėtinai pagal planą, todėl kažko ypatingo nelaukite - čia tam, kad labai nenusiviltumėte mano reportažu

.