Kuo toliau tuo labiau pastebiu, kad mano brangusis negali gyvent be savo mamos. Jei esame ne kartu su jo mama, tai jis jai skambina kas valandą su klausimu kaip tau sekas, ką veiki ir t.t... Nuolatos klausia patarimų ir nuomonės ne iš manęs, bet iš savo mamos. Jei aš pasakau, kad jam tinka paltas ir turime jį pirkti, jis skuba paskambint mamai ir pasitart. Nuolatos prikaišioja, kad nevaikštau iš paskos jo mamai su pagalba kiekviename žingsnyje.
Užsiminiau apie vestuves, kad jau lyg ir laikas būtų, tai ką jūs manot, nuskubėjo tartis su mama, ir jie kartu nusprendė, kad dar anksti.
-'Gal einam jau miegot?' - 'Ne, palaukiam kol mama eis"
-'Gal važiuojam kur į kiną?' - 'Ne, pabūnam namie, mamai liūdna bus.'
-'Padaryt valgyt?' - Ne, aš nealkanas. O po dešimt minučių eina valgyt su MAMA
Gal ir jūs turit namuose tokią problemą, kaip tvarkotės? Kaip kalbatės, kad neįskaudintumėt vyro ir nepakenktumėt savo santykiams..
