Apie depresijos šmėklą

Dėkui Mergaitė gerai, ypač, kol darže



Veža mane tos tavo ironiškos kalbos, žvengiau balsu, nes taip viskas komiškai ir šviečias man vaizduotėj Pati irgi buvau tame, tai ne tik vaizduotėj.


Užjaučiu. Sutampa žiūriu mums ta migrena, mane vakar kankino, šiandien, ačiū Dievui, lyg nežada skaudėt...





Pritariu. Be to, yra ne tik patinai ir patelės, galima ir į vyrus (bent kai kuriuos) žiūrėti ne kaip į vyrus, bet kaip į žmones.

tai jie zmones,bet as su jais nenoriu turet nieko bendro.nezinau kaip paaiskint ta savo jausma.

Dėl tų psichoterapinių grupių. Aš kelis kartus lankiausi Vasaros g. psichoterapiniam skyriuj, ne tam, kur lankėsi Night13(kaip suprantu yra keli), ten nebuvo jokių būrelių ir nieko panašaus, visi užsiėmimai skirti tam, kad pažintum save ir suprastum, kodėl jautiesi taip, kaip jautiesi( t.y. šūdinai, jei jau patekai ten), tai užsiėmimai vyko kryptingai tik tam. O ne pašokt ar papaišyt atsipalaidavimui. Buvo ir meno terapija, piešdavom pagal temą, bet daugiausia laiko būdavo aptarimai, ką matom kito piešinyje(ne tai, kad, tarkim, debesėlius ar ant uolos sėdintį žmogų , (labai juokinga,nes žmonės dažnai tą piešia)). Ir žmonės ten normalūs, išsilavinę, kurie supranta, ko atėjo ir žino, kas yra psichoterapija. Paskui, po kelių metų pertraukos, nuėjau į savo Centro poliklinikos dienos stacionarą. Va ten viskas taip ir buvo, kaip aprašyta. Servetėlių nėrimas, šalikėlių mezgimas, sausainukų kepimas, ir drožinėjimas ir panašus š vyrams. Kolektyvas baisiai neprofesionalus, žmonės – labai labai primityvūs dauguma. Tai vyko žaidimėliai kaip su vaikais. Kai per pirmą pokalbį psichoterapeutas sudarinėjo man sąrašą užsiėmimų, paklausė ar aš mezgu, apstulbau, sakau: ne, o kodėl klausiat? Nieko neatsakė, bet paskui supratau kodėl. Buvo jūsų minima judesio terapija, man patiko, labai atsipalaiduodavau (aišku, reikėdavo perlipt per save – šokti prie kitų ir atrodyti kaip kvailiui, dar poromis dažnai vykdavo, prisilietimai visokie). Lankomumas mano, savaime aišku, buvo labai prastas, bet neišmetė, nes aš neėmiau nedarbingumo. Ai, dar viena gera grupė buvo, su profesionaliuoju ergoterapeutu (berods, taip jis vadinosi,) – klausimai: kas sveria daugiau: kg plunksnų ar geležies? Va čia tai tikras durnynas. Viena moteris į jį kreipdavosi – mokytojau Tik individuali psichoterapija buvo kažkiek verta, nors labai mažai kartų teko, labai psichologė patiko, toks naujas, šviežias žvilgsnis.
Nesiruošiau rašyt paklodės

labai juokingai susiskaitė apie tas terapijas, visai nenorėčiau tokių. O darbo tai ieškaus jau nuo liepos..


dėkui, nors čia pripažinimo sulaukia mano rašliavos aš tai gal labiau ne kritikė, o kokia teisybės gynėja norėčiau būt. Pvz. kokius suktus darbdavius sodint


finansiškai čia ta prasme, kad kainuoja? ar kad nedirbi tuo metu?








Ačiū už paklodę. Padėjo atsirinkt. Išties, reikia gal tos psichoterapijos. Bet nemokamai kaip nors...


Tos judesio terapijos gal kam ir padeda, bet jausčiaus kvailai ir neprisiversčiau šitaip. Kai psichiatras siūlė į ligoninę tik dar labiau įsižliumbiau, nes "nenoriu gulėt tarp psichinių ligonių". Kažkas baisaus yra būti psichiškai nesveiku, tarsi atstumtuoju. Jaučiu, kad pagal tokius stereotipus vertinu žmones. Pvz. tas psichas, tas bedarbis, ta mama, ta sena, ta durna ir t.t. Čia truputį hiperbolizuoju. Ir pačiai kažkoks košmaras būti 'tokiai'. Čia kažkokie vidiniai kompleksai, baimės, įsitikinimai, kažkas. Be darbo iškart jaučiuos nenormali. Važiuoju trūliku, o ten vieni pensininkai, nes šiandien senjorų diena ir jiems nemokamai, studentai ir šiaip suvargę žmogeliai. Moterys nesusitvarkiusios, diedai kažkokie. Tai aš mąstau, prie kurių čia save priskirt, prie tų suvargusių, ar prie studentų. Atrodau ir tokia, ir tokia. Tikiuosi bent. O turbūt kiti taip net nemąsto ir tai tik mano mąstymo nukrypimai. Įtariu, ir labai gali būti, kad čia palikimas iš paauglystės, nes apie porą metų buvau klasės atstumtoji. Žinot, kaip vaikai sumąsto dėl ko nors susivienyt ir atstumt. Dėl kokių kvailų dalykų. Ir buvau tokia atsiskyrėlė nepritapėlė. Todėl man labai baisu būti 'kitokiai', ne kaip visi, neiti koja kojon, atsilikti ir pan.

Tai va, o terapijos labiausiai norėčiau individualios, jei tai įmanoma, pasiprašysiu antradienį, kai keliausiu pas tą kietąjį daktarą. Dar minčių kratinys, ką aš jam pasakysiu, nes lyg ir nebebliaunu, lyg ir jau nebedirbu, lyg ir nesikankinu, bet viduje tokia tuštuma. Tarsi visi neigiami jausmai nuslopino vienas kitą. Ugnis ugnį. Baimė, nerimas, liūdesys. Dabar jaučiu apatiją. Tiesiog nemąstau ir neleidžiu sau suvokti, kas įvyko. Tai, ką čia parašau, yra praktiškai vieninteliai mano apmąstymai apie esamą situaciją. Ir pfff daug kas pasakytų, neturi tu problemų, ir tikrai, neturiu aš problemų. Bet gyvenimo irgi neturiu. Nejaučiu jo. Aš zombis. O gal čia Citalopramo poveikis? Šįryt prabudau su skaudančia krūtine ir kalančia širdim. Pagalvojau, o jei taip imčiau ir numirčiau. Kažkaip natūraliai pamąsčiau apie tai, kad juk galėčiau. Mažai valgau, narkašinuos, psichuoju. Taip keistai susimąstė, išgėriau lexo puselę ir vėl užmigau. Beje, numečiau dar kilą. Ir vis dar nebuvau maisto prekių parduotuvėj. O forumus įsijungiu tik vakarais. Čia mano savikontrolės apraiškos. Kažką turbūt irgi reiškia. Atsiprašau už nerišlias mintis šiandien. Vaidinau užimtą dieną, bet viduje nerimas.

Man skaudu kartais prisimint, kad ten buvau. Nors turėčiau būt pripratus. Nėra ten kaip ligoninė. Nors jei ne augintinė, paskutinįkart jau būčiau ir gulimuisi pasirašius.
Jokių `grožybių` nei baisybių, berods, niekas namo nesiveža. Ar veikia namie tą patį - nežinau. Aš ne. Gal kokie gabūs tokiam `terapinimuisi` ir veikia. Kaip suprantu, jų esmė dar ir ta, kad ne tik socializuotis iškritus iš gyvenimo, bet ir ta, kad bent tuo metu kažką marmaliot ir bent tuo metu nelinguot. Buvau dar `streso valdymo paskaitoj`. Ten moko kvėpavimo pratimų, kažko pan. į meditacijas. Bet pačiam ten reiktų nemažai treniruotis, matyt, kad reikiamu metu panaudot. Aš kai tikinti, tai dar ir kertasi tokie dalykai.
Žmonių ten visokių. Beje, Idem, manau, kaip kokiu metu papuoli. Tuo metu, kai baiginėjau savo "kadanciją", dvi mergos persirašė į tą psichoterapinį. Sorry, bet jos nebuvo normalios. Ir iš viso, tai normalesnių už mane ten nebuvo.
Durnių ratelyje kažkodėl visiems atrodė, kad ten man labiausiai reikia pagalbos. Nors ten buvo šizofrenikų. Nu gerai. Su šizotipiniais, ne šizofrenikų. Tai apie ką mes čia? :ph34r:Nors iš tikro, man jau tada ir nelabai iki ratelių buvo, vos kėdėj nusėdėdavau. Buvau gatava atsigult, užsimerkt ir nejudėt.


O kaip tu žiūri į vyriškos lyties vaikus?
Jei kokiam vyrui gatvėj ištiktų infarktas, ar pan., ar greituškę bent išviestum, ar paliktum pastipti?
Ar atsisėdi viešajam transporte prie vyro, jei nėr kur daugiau sėstis, o noris?
Arba jei koks vyras paklausia kiek valandų, ar paprašo ką paduot?
O jei, pvz., tavo darbdavys būtų vyras ir imtų tave engti, nes jo žmona jam buvo neištikima, pasisavino daug jo uždirbtų babkių ir jis dabar visą likusį gyvenimą nekęs JOKIŲ moterų?
O jei padavėjas kavinėj ignoruotų dėl pan. priežasties?
Tuoj aš tave ištardysiu.
Nu blyn. Joks įvykis, nei žmogus nevertas to, kad visą likusį gyvenimą tektų dėl to kažko vengt, kažką ignoruot. Kuo tie kiti žmonės - vyrai kalti, jei vienas kiaulė? Tai elementariai neprotinga, jau nekalbant, kad tau pačiai vargu ar gero duoda.

Papildyta:
Deraramos, todėl, kad nedirbama tuo metu (tuo atveju, kai atlygis juodas, supranti... nuomos ir t.t.).
Rimtai tau turbūt šokas.
Dėl priekabiavimo tai čia direktorius man sakė, nes prisakiau ieškot dviejų ypatingų popieriaus lapų. Kai nerado, sakiau, kad meluoja ir ieškot iš naujo. Po to pas save vis dėl to radau.

O šiaip aš jau beveik religinė fanatikė. Šiandien anksčiau atsiradau ryšium su darbu prie namų, ėjau į bažnę. Atsimeldžiau kaip už tėvynę savo ir rusų. Per mišias ir dar rožančių. Manau, aureolė jau beauganti.

nuskambėjo panašiai kaip - neverta dėl nieko depresuot. aš suprantu kad čia panašaus kažkas. tiesiog tokia automatinė nuostata vyrų atžvilgiu ir nelabai ką padarysi, nu tiek pat kiek išsivadavimas iš depresijos.

nugaros tau neskauda ties mentimis nes gal ir sparnai kokie...kalas

man padėtų apsipirkinėjimas tiek visko norisi, taip viskas gražu, norisi rudeninių spalvų. arba galėtų būti tokia terapija, eini perki, dedi kokian vežimėlin, o paskui eina ir pridavinėja. nes aišku galėčiau pirkti ir pati gražinti - bet tai jau jokio malonumo, vargas vienas, aiškinimaisi, popieriai. o čia pasitaškytum....leistum ko nori ir nenukentėtum finansiškai. nors retai man tai patinka. dažniausiai kančia, matuojiesi, netinka, neįlendi, negražiai atrodo. bet šiandiena pirkčiau viską dideliais kiekiais....praeis

Baik tu, Bučki. Gi suprantu, kad neįvyks stebuklas ir Mėja tų vyrų pamėgs dabar. Tiesiog bandau geriau suprast - ar tai skausmas, ar nuostatos, ar depresavimas, ar viskas kartu. Ar juos smerkia, ką tas ignoravimas reiškia. Nu tiesiog norėjau pasakyt, kad pati tikiu, kad žmonės būna ir geri. Net jei jie vyrai. O gal nors kiek patikės ir ji. Nemėgimo/neapykantos/pagiežos/skausmo jausmai sunkūs, turėtų būt labai sunku su tuo gyvent.
Papildyta:
O man su apsipirkimais vis dar sunku. Neturiu omeny užėjimo maisto medžiagų. Bet dėl pasigražinomo, garderobui. Ir išsiruošt sunku, ir kur gi ta prasmė, kam...
Papildyta:
nugaros neskauda. o štai galva neaiški. panašu, vis tiek neatsikratau migrenos ir ryte bus tas pat. o šiaip tikiuosi čia rimtai aureolė bus, o ne ragai prasikals.

jei vaikai geri,o ne velniai,man jie netrugdo
netrugde ir seses vyras ir jos brolienes vyras,priemiau tai kaip savaime suprantama dalyka,o siaip man jie jokiu emociju nekele.
sedu ir autikuose prie vyru jei ner kur ir Leses savanoriui leidau parvezt mane iki namu,nes vyrai,kurie myli sunis,man neatrodo blogi.
darbe vadovas vyras,tenka su juo kazkiek bendraut,priemu tai kaip butinybe.aisku jis manes neengia
Night,dauguma ju kiaules vienaip ar kitaip.

visi zmones savanaudziai ir dazniausia tinginiai ieskantys sau kuo lengvesnio kelio viska gauti, geriausia nemokamai. beieskodami si bei ta dar ir nuveikia (kai kurie). ir cia nei vyrai nei moterys nesiskiria. o siaip pasaulyle taip jau susiskloste, kad vyrai buvo igalinti labiau nei moterys ir kai vyksta tos permainos visi(!) jauciasi nuskriausti/pasimete. paziurekit, kiek samoningumo (turetu but kitas zodis, bet sunku lietuviskai surasti - agency - labiausia tinka.) neturinciu bobeliu buriasi i vedu ratelius ir [COLOR=red]!mokosi![COLOR=red] buti nuolankiomis (why??!!). gal cia psichuske produsuoja?

deraramos tu neskambi gerai. visu pirma tam psichui ir pasakyk apie valgyma. papasakociau, kaip man buvo su sita vieta. pakartot nebenoreciau. patikek.

man labiausia padeda vazinejimas masina. galiu sukti simtus kilometru savais keliais. valandu valandom. istisom, dazniausia, naktim. mano ribos siek tiek prasipletusios, bet vistik bijau nuslist i jau nevaldomas zonas. todel stengiuosi. nes ir darbo yra.

Jeigu psichuškė moko nuolankumo, tai nepastebėjau. Aš ir taip labai nuolanki. Viešajam transporte dažnai, o ir darbe kartais labai tvardausi. Bet susitvardau. Iš esmės tai yra gerai, net man kažkuria prasme. Bet, deja, psichinei sveikatai mano tai akivaizdžiai kenkia.

O tai ko norėt iš tų žmonių? Kad jau egzistuoja, matyt, stengiasi malonumo pasisemt šitoj žemėj. Mažai kas išskėstom rankom kančios kabinasi. Paprastai stengias jos išvengt, nes tai šūdinas jausmas.

Mėja, ne viską ten atsakei.

Man irgi reikia pradėt ribot sau forumus. Nenormalu tiek rašinėt apie nieką.

o po tu psichuskes bureliu kas nors issigydo? nes tai panasiau i seneliu namu uzklasine veikla. tik ten niekas neimituoja gydymo. paprasciausi uzsiemimai prastumti laka. o cia is "talentu kaldyklos" zmones turi grizt i realybe.

as kiek jau turejau su sitais reikalais susidurimu, tai priejau isvados, kad padeti gali tik iki tam tikro lygmens ir tik tam tikri dalykai priklausomai nuo zmogaus. psichoanalize, kognityvine, fizinio kuno treniravimas, valios ugdymas, savo paties nuraminimo budu suradimai, trigeriu nustatymai ir chemija, kartais labai labai daug chemijos per karta. dar, suvokimas, kad visa tai praeis. ir gali praeiti, net tada kai uzsinoresi. gyvenimas yra savanoriskas gestas. ir musu rusis yra priveligijuota.

sveskime

Papildyta:
deraramos, o tau pats jausmas malonus, kai esi ilgai nevalgius? Ar cia labiau del to, kad sau negrazi?

paskutini karta kavinej buvau su Lucero,padavejas neignoravo,tai atsakyt negaliu

nu ner taip,kad as juos ignoruoju 100%(nors noreciau kartais),bendrauju tik tiek kiek reikia.ka dar praleidau?