QUOTE(cremaster @ 2015 10 01, 00:55)
deraramos, iekok darbo is kart. bent pradek. gali atmest kai ka, bet ieskok dabar, nebent nori ilsetis ilgai.
labai juokingai susiskaitė apie tas terapijas, visai nenorėčiau tokių. O darbo tai ieškaus jau nuo liepos..
QUOTE(bučkis @ 2015 10 01, 07:54)
deraramos labia gražiai save paanalizuoja. ištraukia tai, ko aš garsiai nedrįsčiau pripažinti, ir labai natūraliai skaitosi, kai kitas sako - taip tiesiog yra. man gražus tas atviras pripažinimas. "gražus" čia netinka, nežinau koks. bet kaip night šmaikštumas (nors ji nepripažįsta), tai deraramos postai man labai skaidriai skaitosi.
deraramos situacijos paskatinta pagaliau perskaičiau "atleisk savo šefą" per vakarą, senai turiu, bet neprisiruošdavau. saugiau pasijaučiau.
dėl darbo teisingai - galvoju kad aš igi galėčiau būti kritikė - visko - ar maisto ar stiliaus ar šiaip gyvenimo

nes kritikai dažnai nesirūpina atsakymu - o kaip kitaip. tiesiog pavaro - beryyyšio - ir viskas
dėkui, nors čia pripažinimo sulaukia mano rašliavos

aš tai gal labiau ne kritikė, o kokia teisybės gynėja norėčiau būt. Pvz. kokius suktus darbdavius sodint
QUOTE(Night13 @ 2015 10 01, 09:11)
Aš net išsižiojau išgirdus, kad rimtai ten žmonės tarsi pailsėt pabūt pasirašo ir net prašosi.
Aš pati pailsėjau, bet tai tas tokioms pieškoms kaip aš, labai ne kaip atsiliepia finansiškai, todėl pasirašiau tokiais gan kritiškais sau atvejais, kai nebepavežiau jau tikrai darbo ir išvis gyvenimo.
finansiškai čia ta prasme, kad kainuoja? ar kad nedirbi tuo metu?
QUOTE(cremaster @ 2015 10 01, 09:48)
ar kokiu "grozybiu" savo ranko darbo parsivezat namo? po to geri kava is savo keramikos darbelio primenancio labiau bliuda, negu puodeli ir prisimeni kiek priraudojai i ji. na ir jautiesi geriau.
QUOTE(Night13 @ 2015 10 01, 15:56)
Mane tai šiandien sakė, kad priekabiavimu apkaltins.
Nu aš gal ir kabinėjaus, bet ne seksualiai. Dar prie tokio senuko. Feeeeeeeeee
QUOTE(Idem @ 2015 10 01, 19:32)
Tik individuali psichoterapija buvo kažkiek verta, nors labai mažai kartų teko, labai psichologė patiko, toks naujas, šviežias žvilgsnis.
Nesiruošiau rašyt paklodės
Ačiū už paklodę. Padėjo atsirinkt. Išties, reikia gal tos psichoterapijos. Bet nemokamai kaip nors...
Tos judesio terapijos gal kam ir padeda, bet jausčiaus kvailai ir neprisiversčiau šitaip. Kai psichiatras siūlė į ligoninę tik dar labiau įsižliumbiau, nes "nenoriu gulėt tarp psichinių ligonių". Kažkas baisaus yra būti psichiškai nesveiku, tarsi atstumtuoju. Jaučiu, kad pagal tokius stereotipus vertinu žmones. Pvz. tas psichas, tas bedarbis, ta mama, ta sena, ta durna ir t.t. Čia truputį hiperbolizuoju. Ir pačiai kažkoks košmaras būti 'tokiai'. Čia kažkokie vidiniai kompleksai, baimės, įsitikinimai, kažkas. Be darbo iškart jaučiuos nenormali. Važiuoju trūliku, o ten vieni pensininkai, nes šiandien senjorų diena ir jiems nemokamai, studentai ir šiaip suvargę žmogeliai. Moterys nesusitvarkiusios, diedai kažkokie. Tai aš mąstau, prie kurių čia save priskirt, prie tų suvargusių, ar prie studentų. Atrodau ir tokia, ir tokia. Tikiuosi bent. O turbūt kiti taip net nemąsto ir tai tik mano mąstymo nukrypimai. Įtariu, ir labai gali būti, kad čia palikimas iš paauglystės, nes apie porą metų buvau klasės atstumtoji. Žinot, kaip vaikai sumąsto dėl ko nors susivienyt ir atstumt. Dėl kokių kvailų dalykų. Ir buvau tokia atsiskyrėlė nepritapėlė. Todėl man labai baisu būti 'kitokiai', ne kaip visi, neiti koja kojon, atsilikti ir pan.
Tai va, o terapijos labiausiai norėčiau individualios, jei tai įmanoma, pasiprašysiu antradienį, kai keliausiu pas tą kietąjį daktarą. Dar minčių kratinys, ką aš jam pasakysiu, nes lyg ir nebebliaunu, lyg ir jau nebedirbu, lyg ir nesikankinu, bet viduje tokia tuštuma. Tarsi visi neigiami jausmai nuslopino vienas kitą. Ugnis ugnį. Baimė, nerimas, liūdesys. Dabar jaučiu apatiją. Tiesiog nemąstau ir neleidžiu sau suvokti, kas įvyko. Tai, ką čia parašau, yra praktiškai vieninteliai mano apmąstymai apie esamą situaciją. Ir pfff daug kas pasakytų, neturi tu problemų, ir tikrai, neturiu aš problemų. Bet gyvenimo irgi neturiu. Nejaučiu jo. Aš zombis. O gal čia Citalopramo poveikis? Šįryt prabudau su skaudančia krūtine ir kalančia širdim. Pagalvojau, o jei taip imčiau ir numirčiau. Kažkaip natūraliai pamąsčiau apie tai, kad juk galėčiau. Mažai valgau, narkašinuos, psichuoju. Taip keistai susimąstė, išgėriau lexo puselę ir vėl užmigau. Beje, numečiau dar kilą. Ir vis dar nebuvau maisto prekių parduotuvėj. O forumus įsijungiu tik vakarais. Čia mano savikontrolės apraiškos. Kažką turbūt irgi reiškia. Atsiprašau už nerišlias mintis šiandien. Vaidinau užimtą dieną, bet viduje nerimas.