Apie depresijos šmėklą

Nežinau, ar dėl norėjimo įtikt, bet daug kas sako, kad PADEDA. Ką reiškia išsigydo? Pvz., kad ir bipolis, ar šizotipinis lyg ir nepagydomi, tik užsnausti gali, kaip suprantu. Mane išgydė lygiai tiek, kiek pailsėjau per tą laiką nepriklausomai ar reikėjo `megzt servetėlę`, ar gulėt namie. Paskutinįkart geriausiai mane gydė relaniumas į šikną.
Tu teisi čia dėl tų `kiekvienam savo`.
Tau kažkas atsitiko, ar pervargai, kad vėlei nuo kalno ridenies?
Ir kas per šventės, jau užvartojai kokių ypatingesnių nelegalių ratukų, įtariu.
Papildyta:

aš turėjau minty, jei atsitiktų taip, ir tu žinotum, kad tave ignoruoja dėl to. jausmas, turbūt, nebūtų malonus. t.y., norėjau tave įkišti į niekuo dėto vyro kailį.

nu bet, jei autobuse prisėdi šalia ir t.t., tai gal nėr toks itin nesveikai siaubingas nusistatymas prieš aną žmonių rūšį. tikiuosi.

bipolinis ir sizotipinis gali buti suvaldytas vaistais labai ilgam laikui. bet ka reiskia suvaldytas. tai visai kitoks gyvenimo budas, kuri staiga 'tas'(jis/ji) turi ismokti gyventi. tai tarsi is naujo viska priimti. susikurti naujas neuronu jungtis, kurios atitinkamai reaguos butent sitose/tam tikrose (jau seniausia pazistamose) situacijose ir prie situ "valdymo"(chemijos) elementu. tai labai nesmagu. tai ne visiems patinka, nesinori daryti. tai lyg prarasti save. savasti ismainyti i kazkokia kita, kuri tau is esmes net nepanasi i tave. patogesne visuomenei, nors ji sako, kad patogesne ji visu pirma bus tau. bet ka jie dar galetu sakyt.

"uzvartojimas" sukele sypsena.
na, as turiu savo ups and downs. kaip matyt ir kiekvienas. ir savasties prarasti nesiruosiu. net jeigu be jos buciau laimingiausias pasauly.

tai kad as aplamai zmones nelabai myliu man nera didelis ju trukumas,aisku,buna ,kad noris kompanijos.bet nesvaigstu taip kaip kai kurios mano drauges,kad negali niekur eit ,nes yra vienos(nuobodu ir pan.)

kai saves nepakanka, tai ieskosi patvirtinimo is salies. kitaip subyra visas apie save susikurtas paveikslas. cia bendrai kalbant, ne tik apie tavo drauges, o apie zmones, kurie negali vieni isbuti.

Man vienatve lygu laisvei.tai lb nesuprantamas toks negalejimas.

Ofiso atsisakemas sulg drbo apimciu sumazejimu, tapyimo simetimsi.Mano sritis neasikeite,bet dirbu is namu, man tolygu nuliui,nieko neveikinui-jokios socializacijos, jokio bendravimo is sono, apart namu. Dirbu is namu, nebeliko pezejimo su kolegomis, nebeliko apskritai kegu.. Nieko nebeliko - namu nykuma...
Pamenu, kaip jauciausi, kai variau kasdien I ofisa, bendra su klegomis, darbas, ofisas, veikla gyvenau. Dauguma man gal payudetu, bet tik ne as pati sau...Mna reikia veiklos, man nepaakanka vadovavimo is namu, As letai degradyoju....

Išsigydyt turbūt niekas neišsigydo visiškai. Bet bent jau mano grupėj, pamenu, buvo nemažai, kurių būsena smarkiai pakito į gera, pagal tai kokie ten atėjo, ir kokie išėjo, ar kaip atrodo dabar.
Juokingai tu ten aišku apie tuos mezgimus rašai Tokių ir aš neištverčiau. Man iš viso sunku kuo nors patikėt ir įsitraukt, ir nežiūrėt ironiškai nesivaipant. Bet gal man tiesiog nuskilo, kad kai aš buvau, pakliuvau su labai įdomiais žmonėm, ir grupinės terapijos labai stiprios buvo. Ir tie būreliai kažin kur toli nuo mezgimo. Ten buvo daugiau meninės saviraiškos ir analizių, tokių kad galva plyšdavo paskui pasibaigus. Piešt man patiko, tokią nostalgiją jausdavau, kaip kur nors mokykloj, kai išdalina popierių, pieštukus, pasako temą, ir visi piešia. Ir aptarinejant lengviau prakalbėdavau, negu tiesiog grupėj, nes tarsi kalbi apie kažką, ne save. Ir filmus žiūrėt-analizuot patikdavo. Ir ne bobučių lygis šiaip buvo, toks kad beveik kaip univere Nes kaip Idem rašė, ten oi kokių žmonių būna.
O šokio terapijos tuo metu buvo stipri specialistė. Bet aš nešokau, niekaip neprisiverčiau. Apsiblioviau žiūrėdama kaip kiti šoka, sunkiau žiūrėt atrodė negu šokt.
Turbūt kad labai priklauso nuo būrelių, skirtingi gali pasitaikyt.
Papildyta:


Nu va. Reikėjo tau į kitą skyrių. Ten kur aš buvau, kai grupėj panašiai vienas pasakė, jam atnešė čiužinį, padėjo vidury ratelio, ir liepė atsigult užsimerkt ir ilsėtis
Papildyta:


Jo, būna priklausomybė nuo psichuškės. Bent jau aš kelių tipų mačiau. Vienas variantas bobulytės, kurios ten niekur nedalyvauja, tik miega iš pašliaužioja, bet joms gerai, nes ramybė, maitina, lova, viskas yra. Dar vieną variantą mačiau su psichologine priklausomybe, kokio nors meniško tipo, turi pvz invalidumą, sėdint namie trūksta bendravimo ar intrigų, tada psichuškėj pasikrauna įspūdžių
Papildyta:


Aš irgi negalėčiau namie dirbt. Kažkaip kiekvienam veiksmui turi būt atitinkama aplinka, ir ten kur gyvenama, su darbu nesisieja. Ir dar kasdien būtinai turiu išeit iš namų, nes jei vieną dieną neišeinu, kitą jau sunkiau išeit, atrodo kad diena iškrito iš gyvenimo. Ir fobijos puola.
Papildyta:


Pagal tai kad pati žinai jog nevalgai narkašinies ir psichuoji, turbūt ir nesi visiškai sveika.
Kai buvau ligoninėj tarp "psichu", pamažu ėmė atrodyti, kad ten kaip tik žmonės per protingi ir per jautrūs, dėl to pervargę. O mieste ir trūlikuose krūvos psichų. Ir niekas jų negydo. Ir dabar dar taip atrodo kartais
Juokingiausia, kad kai labai bijai nebūti kitokia, iš tos įtampos visiškai ta kitokia ir tampi, nes viskas krenta iš rankų ir "nesigauna" Aš tai nemąstau, ar kitokia ar nekitokia noriu būt, bet būti taip kaip norisi būt, yra fainiausia. O ir kokie tie visi, dabar jų visokių būna, net nesuprasčiau standarto, nes jų yra įvairių, ir kardinaliai priešingų.
Papildyta:


Ne geriausia. Nors esu iš diedų ir blogo patyrus. Bet ir nežinau, kas būtų buvę jei jų nebūtų ar būtų nebuvę. Pusė gražiausių dalykų gyvenime susiję su diedais. Aišku labai nefeministiškai skamba

as nesuprantu kaip moterys patyrusios prievarta gali noret gyvenimo su vyrais,noret isteket ir pan.nesuprantu kaip toki dalyka galima pamirst,kaip galima noret sekso.as pvz saves neisivaizduoju su jokiu vyru bunanciu.matyt man rimtai pavaziaves stogas yra po to ivykio...nors praejo belen kiek metu.

taip, pamatinis dalykas yra zmogaus tingumas ir norejimas lengvai pasiekt, bet tai nera vienareiksmiskai blogai. globaliai paziurejus, kiek del to tingumo buvo sukurta geru dalyku, lengvinanciu zmogaus gyvenima
skaiciau apie tas vedas, nemazai straipsniu, domejausi. kai kam pritariu, kai ko to much, bet apie nuolankuma manau, kad dauguma neteisingai supranta. supranta kaip savanoriska pasiklojima vyrui kilimeliu. man atrodo, jeigu pasirenki but su vyru, tai priimi ji toki, koks jis yra, o ne bandai tas kelias nepatinkancias savybes perauklet pagal save. dar blogiau, jeigu pasirenki bet ka (ar esi pasirinkta), ir bandai perauklet ji beveik visa. o siaip moterim turbut truksta to vidinio stabilumo, nepriklausomumo, meiles sau, kad galetu buti svelni nuolanki su vyru, bet neaukotu saves vien del jo.
nezinau,ar ka supratai,as tai nelabai
[COLOR=yellow]as poskyrybiniu laikotarpiu, bandau susivokt, ka issinest gero is to, kas buvo,ir ka reiktu keist...


as manau, kad imanoma. pamirst aisku ne, bet susitaikyt, kad tai buvo ir praejo, kad blogas yra jis, o ne tu, todel tu nusipelnei laimės, net ir tos paprastos moteriskos, salia kito, gero vyro. Nes ju tikrai yra. net jeigu gyvenima "pašika" keli vyrai, vis tiek negali sakyti, kad VISI jie kiaulės.
as gal jau klausiu desimta karta ir tu gal apie tai pasakojai, bet ar po to ivykio lankei kokias psichoterapijas ar kazka?

Nepamiršta tokių dalykų niekas. Tiesiog tampa nebeaktualu.
Aš pati nesveika dėl kai kurių užsiciklinimų. Mano suvokimu, žmogaus pilnatvei nėra būtinas gyvenimo partneris, nei romanai tam nebūtini ir įsimylėjimai. Jau nekalbu apie didesnę šeimą.
Bet visgi, ta nuostata (ar kaip tai pavadint?), kaip Mėjos, irgi mano akim, turėtų trukdyt ir skaudint ir pačią, ir, lygiai taip pat kitus atsitiktinius ar ne žmones ir sukelt begalę nepatogumų.
Žmonių nemėgime aš tematau žalingumą, nes vis tiek beveik neįmanoma nuo jų atsiribot gyvenant ne džiunglėse.

Paklauskit, ar mėgstu aš žmones. Kartais atsakysiu, kad iš ne per arti taip, kartais, kad aš juos myliu, kartais, kad nekenčiu. Čia jau žiūrint, ar ko pasiilgau, ar nepatiko, kad kokia sena kerėpla sėdi viena be manęs autobuse per dvi sėdynes ir nepasitraukia. Negi ji manęs nelaukė?!

Buvau pas psichologę. Nežinau ar ryšium su tuo, laužo kaulus. Ir liūdna.

lankiaus viena k pas psichologe,po pirmo k nutraukiau ir daugiau nekilo minciu eit,nes buvau apkaltinta,kad taip,as pati kalta.veliau nueidavau pas kazkokia kita tik antidepresantu issirasyt ir migdomuju.
nekyla minciu ir db eit,nors zinau,kad daktaru yra ir geru ir blogu.tiesiog kam kapstytis ten kur greiciausiai niekas nepasikeis...

Tu šito nežinai. Tai tik tavo subjektyvus manymas.

O kad kažkas sugebėjo tave apkaltinti, tai yra žiauriai neprofesionalu. Gaila, tų psichologų nelabai kokia institucija priziuri, gali vos ne bet kas eit dirbt taip ir atsiranda visokio plauko žmogystų.
gal kada pasiryši dar pabandyt. jeigu ir nesutiktum sau vyro, jeigu ir neisteketum (nes ne tik neturi bijoti to, bet turi dar ir noreti), gyvenimas, manau, butu daug kokybiskesnis.