Apie depresijos šmėklą

O vyrams irgi tai galioja?
Man tos vedos šiurpą kelia. Naglu snukiu surenkami pinigai už nieką.
Ai, bet smagu, nesakyk.
[/quote]
Vyrams irgi aisku.bet jie paprastai nori, kad moteris NEpasikeistu
Nori tokios, kokia sutiko pradzioje. Arba geresnes
Nesu jokiu pinigu mokejus. Tu cia gal apie kokius kursus kalbi?

Kaip norėčiau mokėti taip elgtis, man iškart nerimas kiltų, negalėčiau sėdėti ramiai šalia, man apskritai dabar dažnai išbandymu tampa tokia priverstinė "socializcacija", nors dabar, kai su nerimu geriau susitvarkau, susitariu su juo, lengvesni ir šie dalykai. Tačiau man geriausia sėdėti vienai ar bent jau tikrai ne tarp vyrų glaustis kaip silkei...Tas pats ir su babcem ir ju terbom Anksčiau būčiau galėjusi taip elgtis, vien dėl to "pozityvumo", bajerio.

[quote=VėjoVaikas,2015 10 02, 19:16]
O vyrams irgi tai galioja?
Man tos vedos šiurpą kelia. Naglu snukiu surenkami pinigai už nieką.
Ai, bet smagu, nesakyk.
[/quote]
Vyrams irgi aisku.bet jie paprastai nori, kad moteris NEpasikeistu
Nori tokios, kokia sutiko pradzioje. Arba geresnes
Nesu jokiu pinigu mokejus. Tu cia gal apie kokius kursus kalbi?
[/quote]
Tai kad realiai žmonės tik susitikę nepažįsta vienas kito.
Taip, kursus. O jie kainuoja, ir, man regis, nemažai. O žmonės gi nori gyventi „teisingai“, kad būtų laimingi.

[quote=Bestygė,2015 10 02, 19:32]
Kaip norėčiau mokėti taip elgtis, man iškart nerimas kiltų, negalėčiau sėdėti ramiai šalia, man apskritai dabar dažnai išbandymu tampa tokia priverstinė "socializcacija", nors dabar, kai su nerimu geriau susitvarkau, susitariu su juo, lengvesni ir šie dalykai. Tačiau man geriausia sėdėti vienai ar bent jau tikrai ne tarp vyrų glaustis kaip silkei...Tas pats ir su babcem ir ju terbom Anksčiau būčiau galėjusi taip elgtis, vien dėl to "pozityvumo", bajerio.
[/quote]
Man irgi buvo toks etapas kaip tau. Dabar tiesiog prasčiau jautiesi, fobijos paaštrėjusios. Nes jei anksčiau galėjai, tai, matyt, galėsi ir vėliau.
Beje, sėdu ne vien dėl bajerio. Aš tikrai noriu pasėdėt, nors kažkam teks nepatogiai susitraukt iki vienos sėdynės. (Prie storų nesėdu, nes suprantu, kad nesusitrauks.)

Tas, kai galėjau, buvo prieš 10 metų, po to tik blogyn ėjo ir eina, man dėl smulkmenos tas nerimas sukyla didžiulis, tai aš tikrai nerizikuosiu, man svarbiausia ramybė Nors kartais, kai spiria situacija, įsidrąsini ir negalvoji, kas ir kaip, bet man būna, kad ir šiaip, iš niekur nieko autike blogai pasidaro, norisi būti nematoma.

Ex kolegės draugė su tokia pat bėda pas psichologą vaikščiojo porą metų. Sako, kad padėjo. O tavo vienąkart nuėjimas tikrai nieko nereiškia. Nenustebčiau, jei interpretavai psichologės kokią įžvalgą kaip kaltinimą. Kokia prasmė tave kaltinti dar nepažįstamam žmogui, pusiau medikui? Nesakau, kad taip yra, bet įtariu, kad tikėtina.
Man vienu metu pasirodė, kad per daug užsukau kalbų apie tai, nes tau nėra taip aktualu. Bet prisiminiau, kaip imi pergyvent, kai kely pasimaišo ir liežuviu pakraipo koks dvikojis su konkolais tarpkojy. Vadinas, pripažįsti ir pati, kad problem yra.
Ir dar. Psichologai vaistų neišrašinėja. Tai tu čia kažką maišai.
Ir dar, ir dar, bobos yra gyvatės. O tai baisiau nei vyrai kiaulės.

Nors psichologais pati nelabai pasitikiu, nes dažnai paisto niekus. Bet, reik pripažint, yra pasakę ir teisingų įžvalgų į ką gal turėčiau atkreipt dėmesį ir taisyt, jei noriu turėt jėgų pakelt savo sunkią koją iš šūdo krūvos. Net šiandien pasakė. Žinojau, bet į tai mažai dėmesio kreipiau. Nors net jūs apie tą reikalą esat sakę. Bet, matyt, reikia dar ir atitinkama forma tai pateikt. Tai aš kol kas pasilankysiu pas ją. Manau, kad neturiu ką prarast. Be to, dabar nesijaučiu taip, kaip kad ir prieš pusmetį, ar metus, bent kalbėt nesunku ir turiu ūpo atsikelt ir nueit iki tos psichologės (istorija nutyli, kad man iki jos gal 100m. t. y., metrų, ne metų).



Nu bet šitiems sauskelnių nereik keist, nekvykia, kad visas namas skamba, nesisnarglėja ir pan. Be to gali uždaryt į kitą patalpą, jei taip trukdo. Kur prie klykinčio vaiko keltis apsišikusio, o kur katiną nubaidyt.


Aš nesistengiu kažkam įtikt. Kartais atrodo paprasčiau nutylėt, nei kelt bangas ir po to pačiai dar labiau susinervint. Kartais pasiprašau atsisėst jei ir savo noru ir laisva valia to nenorėtų daryt. Nes mane būna, kad užsupa stovint ir po to jau reik dairytis į kieno čia kišenę šliauką įmetus. Rimtai. Šiandien tyliai, bet nepatenkintu snukiu paburbėjau, kad ar ne paprasčiau pasitraukt, nei leist spraustis mane prie lango. Atburbėjo atgal, kad lips. Atburbėjau, kad visi kažkada lips. Ir ji išlipo. Bet prieš tai vis tiek kol įsispraudžiau sėdėjo. O vakar suraukus šikną sėdėjau ir bobulkos neužleidau ryte. Nes nusprendžiau, kad aš irgi garbaus amžiaus - yra sėdinčių jaunesnių, o antra, nėr ko važinėtis be reikalo ryte. Dieną, tikriausiai, viešasis transportas tuštesnis.


Išgyvenau darbe šią sav. Dieve mano. Nėr ko stebėtis, kad aš psichė. Nes pastovi įtampa.
Makaulę ir man sopėt ima vėl.

psichologe mane issiunte kaip linkusia zudytis(tada tikrai to norejau ir apie tai kalbejau,namie pastoviai budavo arba mama arba sese,nes ir joms buvau apie tai pasakius)pas ta kita,kuri israsineja vaistus(pamirsau kaip ji vadinas)pas ta kita.gal as ir interpratavau savaip jos zodzius tada,bet noro pas ja vaiksciot ir veliau nebebuvo.

taip,geriau katinai ir sunys nei vaikai

Nelabai graži, bet to pataisymui sportuot reiktų. Išbadėjusi nesėdžiu, bet nevalgymo jausmas malonus. Šiandien valgiau 2 kartus ir antrą kartą valgant nebuvau labai išalkus, tai po maisto labai negera darėsi, labai gailėjausi, kad valgiau. Nors tai buvo sriuba. Ir dabar dar, praėjus 3 valandom jaučiasi sotumas, laukiu, kol praeis, labai nemalonu.


sutinku su tavim, kartais tos laisvės labai trūksta esant poroje.


Bet ar tikrai negali nieko pakeisti? esi vadovė, gal gali pasirinkti kaip dirbti? koks tada čia gyvenimas, jei net nebandai nieko pakeisti ir degraduoji.. Gal kito darbo galima paieškoti?


Same here. Kai išeini iš namų, užsisuka varikliukas ir daugiau kažką daryti, vėl išeiti, o jei guli paslika, tai atsikelti kuo toliau, tuo sunkiau.
Nedaug turiu žinių apie psichiatrijos ligonines, stacionarus, dienos centrus, tik tiek, kiek čia merginos parašė, tačiau visgi manau, kad į juos pakliūna ir tokių, kuriems ten kaip pramoga, laiko praleidimas, o daug žmonių nesigydo, nors yra visiški psichai, bet psichinės ligos ir jų gydymas vis dar yra tabu, ypač vyresnės kartos žmonėms. Nors kita vertus, labiau išsivysčiusiose šalyse per daug jau tam dėmesio skiriama - vos tik kas, iškart vaikus pas psichologus, poros pas terapeutus, vaistai ir t.t. Trūksta dar to išsilavinimo visuomenėje apie psichinius susirgimus. Aš pati irgi kartais pagalvoju, gal visai man nieko nėra, tiesiog šiaip jautri, prisigalvoju visko, na netikus dar truputį, bet iš esmės viskas ok. Nors būna epizodų, kad jau nesuabejoji, kad 'sveikas' taip nedarytų, negalvotų ir pan.
Labai norėčiau mokėti būti savimi ir nesistengti įtikti kitiems. Sutinku, kad realiai nėra standartų ir jų neturėtų būti, ne komunizmas juk. Jie tik mūsų galvose.


Nepamiršta, ir irgi sutinku, kad meja per didelę galią suteikė savo prievartautojui nulemti tolesnį jos mąstymą ir gyvenimą tam tikra prasme. Nesu ekspertė ir net ne psichologė, todėl visiškai negaliu nutuokti jos motyvų. Kad labai stipriai paveikė, sutinku. Bet būna pvz. mažamečių mergaičių, kurias pagrobia ir prievartauja, kankina, ir joms pasiseka pabėgti ir įsikabinti į gyvenimą, netgi ištekėti ir auginti vaikus. Ir jos pačios to nori. Gal ir nesimėgauja seksu, to nežinau, bet išbrenda kažkiek iš to siaubo. Gal meja nenori tiesiog ir niekas čia jos negali ir neturi nei versti, nei motyvuoti pakeisti savo nuomonės ir bandyti kitaip mąstyti, jei ji nenori ir yra įsitikinusi, kad kitaip nebus. Ji pati turi norėti. Kad gali būti kitaip daugumai atrodo akivaizdu, o jai ne. Ir tai yra jos pasirinkimas. Kiekvienas savaip išgyvena, vieni nusižudo, kiti eina ir eina pas psichoterapeutus ir visaip bando nusipurtyti tą purvą, ir jiems net ne visada pavyksta, kiti atsiriboja, gyvena be vyrų, tarkim.


kokios tos situacijos? kas išprovokavo tavo liūdesį, nusivylimą, nerimą?


kodėl geri alkoholį, nors jis, vartojant tokius vaistus, draudžiamas? nesikabinu, pati anksčiau gėriau, bet dabar negeriu išvis. Todėl, kad rimtai žiūriu į gydymą, noriu pasveikti. Nenoriu pasakyti, kad anksčiau žiūrėjau nerimtai. Bet buvau visai žalia, tarkim nutraukdavau vaistų vartojimą, jei pasijusdavau geriau, vėl pradėdavau gerti (neuroleptikus, nesuprasdama jų paskirties), jei pasijusdavau blogiau ir pan. Vaistai su alkoholiu veikia kitaip, tiesa? Alkoholis pasveikti nepadeda. Ar tu negalvoji, kad gali pasveikti?


Ką pasakė psichologė, koks tas dalykas? Kažkaip neužfiksavau iš anksčiau..
Tu vis tiek juokingai prirašai Aš irgi sėdžiu ir visai nesidroviu, nes man silpna stovėt, net jei kokia babcė šalia kimarina. Na jei jau kokia tikrai senučiukė suvargus ar diedukas, tai užleidžiu, nes man jų gaila, ką žinau, kur jie važiuoja, gal į polikliniką. Bet tokių kur į sodus važinėja piko valandom tai irgi nesuprantu. Braunasi stori su savo tom tašėm, išsiskėtę. Čia apie autikų-trulikų kultūrą galima traktatą parašyt bet jau labai noriu mašinos. Tik dar nežinau, už kokias sagas aš ją išlaikysiu. Tiesiog yra naivus noras. Teises turiu, vairuot nemoku
Sveikinu su dar viena išgyventa savaite. Prašau mane pasveikinti su trijų dienų nedarbo jubiliejumi


Laukia sudėtingas savaitgalis. Kiekvieną dieną sudėtinga išgyvent, tai kitas dvi dienas bus ypatingai. Ir dar be draugo būsiu. Galiu aš apie jį burbėt, bet vis tiek esu prisirišusi ir priklausoma (nelaisva) ir baisu būti vienai. Ir taip dabar visas dienas viena būnu ir būsiu. Kai nedirbu, jis praktiškai vienintelis žmogus, su kuriuo pabendrauju ir socializuojuos per dieną. Na, būna viena kita draugė kartais, bet socialinio rato daugiau nėra. Kita vertus, dažnai užsinoriu būti savarankiška. Ir bijau to. Nes viskas, kas nauja, gąsdina.

Apskritai šiandieninei savijautai dedu pliusą. Ačiū forumui už kasdieninę terapiją.

Psichologas joks ne medikas, pas ji galima paprastesnes kasdienes situacijas spresti. Jei rimtai gydytis, traukti praeities sudus dienos svieson, tai pas medicinini issilavinima turinti psichoterapeuta.
Nors man, nemeluosiu, padeda ir paprasta psichologe. Gal dar ne visai kuku.
Nusikaliau kaip suo. Ir dar galo nematyti.

Deraramos, sveikinu su jubiliejum. O šiaip tiesą sakė. Negerai skambi, negerai. Bet, kad ir kaip tai žiauriai skamba, juk ne dėl nieko - priežastis suprantama, kad nemaloni.
Ar nepadėtų nors kiek galvojimas, kad darbas ne žmogus kuris mirė, o, kadangi, niekas nemirė, tai pataisoma? Menka paguoda, bet kai pasifeilinu, man pačiai verta prisimint. Tai kaip ir sau pasirašiau.
Dėl teisių ir automobilio man lygiai tas pat. Ir man čia skaudi tema.

VV, klinikiniai psichologai magistrai studijuoja ir psichoterapiją. Bet šiaip tu teisi.

Misskiss gerai pavarė, negaliu pamiršt. Kam reik bernų - jie veisiasi ir psichuškėse. Man tai labai užstrigo, kaip vieną su šlepetėm ir pižama perbalusį atvesdavo piešti. Pats, matyt, vos pašliauždavo. Tai aš bijodavau, kad numirs šalia sėdėdamas ir ims dvokti. Nu aš gal irgi ne kaip atrodžiau, bet tai dar pati ateidavau.

po darbo taip nieko gero ir nenuveikiau,pamiegojau pietu iki puse 8,pasnekejau su mama beveik 2 valandas,pranesiau ,kad suniuka po algos pasiimsiu,jos manymu tai cia nieko blogo,nes bus priziuretas ir aprupintas,jai daug baisiau,kad jis liks vienas,o neprates.

is savo draugiu,mamos,seses nelabai pavykusiu gyvenimu su vyrais as to nenoriu visai,kaip ir vaiku nenoriu.tiesiog man tas buvimas su kazkuo asocijuos su laisves netekimu,vadovavimu,taikymusi prie kazko ir pan.
kazkas klause apie mano seksualine patirti-tai tas isprievartavimas ir buvo pirma ir paskutine patirtis.zinau,kad yra merginu/moteru,kurios ir po tokiu patirciu sugeba sukurt seimas ir gyvent normalu gyvenima.bet man ir maniskis atrodo normalus.

Night,vis pamirstu paklaust i kokia kirpykla eini?ar brangu?po algos noriu apsilankyt pas kirpeja,bet greiciausiai pas saviske siauliuose nespesiu,tai noriu cia susirast nebrangia ir gera,kad nenukirptu sleivai kreivai
siaip vilnietes gal galit ka parekomenduot?

Nelabai ką galiu patart, nes kai atsikrausčiau čia, nelabai pašliaužiau, tai vaikštau iki šiol į tą, kur keli žingsniai nuo namų. Nors esu apvaikščiojus aplinkines, tų paprastų kirpyklų savotiškas skonis. Vis prašydavau, kad man kirpčius TIESIAI, ne puslankiu kirptų. Dabar jau nebeprašau, nes vis tiek išeina ne kaip noriu. Bet aš visai nestresuoju ir nepriekaištauju, nes atauga tie gaurai, aš per tą laiką kol atauga nespėju net chatos susitvarkyt kartais. Bele nevaikštau per daug nušiurusiais. Teisybę pasakius, kiek kainuoja nemenu, bet litais iki penkiasdešimtinės tikrai apsikirpdavau.

Deraramos, tas dalykas, kurį minėjau, trumpai tariant, yra per ilgas gedėjimas. Čia kalba nebūtinai apie mirtį. Gali būt apie išsiskyrimą ir pan.
T.y., niekas negali įsakyt ir pats sau neįsakysi, kad viskas - skausmas turi baigtis per, pvz., metus. Esmė, kad metų metus neleidžiu, nes nenoriu sau tokių paprastų pramogų, kaip filmo žiūrėjimas, pvz. Bet čia tik kai pvz., nenoriu smulkintis tiksliai kas kaip ir kodėl. Ten, matyt, gan gilūs dalykai.

Še tau. Nei paklodės nespėjau prirašyt. Ėmė kaulus laužyt apie tai pamąsčius. Atrodo, nei susinervinau, nei nuliūdau... Kažkoks automatas aš.