Tai buvo 4-oji mano poilsinė kelionė į Turkiją. Kadangi per ankstesnes viešnages šioje šalyje jau esame važiavę į daugelį siūlomų ekskursijų, ir patys automobiliu keliavę, šįkart su kartu keliavusia sese susidarėme atostogų progamą "Minimum": daug saulės, skanių valgių bei gėrimų, ramybė, poilsis, turkiška pirtis, masažas ir "maximum" - viena ekskursija, galbūt raftingas (nors jau esu buvusi). Žodžiu, tikslas - pasyvus 7 dienų poilsis.
Liepos 1 d. nusileidome Antalijos oro uoste. 38 laipsniai karščio. Iki viešbučio "Stella Beach"5* - apie 90 km, tačiau kelionė nediduku patogiu mikroautobusu visai neprailgo.
4 dienas pailsėję, išsiruošėme į ekskursiją, pasirinkome ne planuotą raftingą, o kažkaip įdomesne pasirodžiusią "apžvalginę istorinę Alaniją" (lietuvių klb.). Lietuviai už ją moka 30 dolerių /suaugusiam (bet kai susipažinome su viešbutyje atostogavusiais austrais iš Vienos, sužinojome, kad jų operatorius tokią pačią ekskursiją siūlo už 15 eurų
). Ką darysi, norėjosi viską girdėti sava kalba, juo labiau, kad ekskursijos metu pateikiama daugybė istorinių faktų bei legendų. nesigailim, tikrai labai patiko. Ekskursija truko nuo ryto (po pusryčių) iki maždaug 16 val. Pirmiausiai aplankėme Kleopatros paplūdimį :
Tai bene vienintelė vieta, kur paplūdimyje - ne akmenys ar žvyras, o gelsvas smėliukas. Graži legenda pasakoja, kad kadaise Markas Antonijus padovanojo šį paplūdimį Kleopatrai, tačiau ši negalėjusi basa vaikščioti akmenuota pakrante, todėl buvo įsakyta laivais atplukdyti daugybę gražaus smėlio nuo Egipto pakrančių... Tikėti šia romantiška legenda, ar ne, pasirinkite patys, tačiau mokslininkai atlikę smėlio mėginių tyrimą nustatė, kad smėliukas ir čia ir ten yra praktiškai identiškas, rasta tik nežymių skirtumų!
Visai šalia paplūdimio dar viena garsi lankytina vieta - Damlatašo ola (Damlatas Magarasi).
Stalaktitai-stalagmitai, formavęsi čia bene 15 000 metų. Šią olą aptiko 1948 m. mokslininkas, sirgęs bronchine astma. Kurį laiką ją tyrinėjęs, ten ir nakvoti likdavęs, jis greit pastebėjo, kad ligos požymiai silpsta, jaučiasi geriau. Nuo tada šią olą nuolat lanko daugybė ligonių, sergančių bronchine astma. paprastai jie nemokamai įleidžiami ten pabūti kiekvieną ankstų rytą. O nuo kokios 10 val. jau pradedama leisti ir turistus. Ligoniams rekomenduojama lankytis oloje 21 dieną iš eilės ir praleisti ten bent 30 min. Drėgmė joje - 95 laipsn.
vienam "varvekliukui" susiformuoti prireikia berods šimtmečio!
Matėme kaip vietiniai ten įsitaiso ant žemės ir gulinėja ar sėdi būreliais, įlindę į atokesniuos olos užkampius, toliau nuo turistų.
dregmė didžiulė, išėjom iš ten po pusvalandžio "blizgančios" ir pasiraičiusiais plaukais
Papildyta:
Toliau autobusu patraukėme į pačią Alaniją, važiavome keliu, kuris vadinamas "uošvės liežuviu" - nes labai suktas, siauras
, serpantino tipo ir vis kilom aukštyn į kalną. Vaizdai per langą nepakartojami, ir kiek bauginantys. Vienoje vietoje įstrigom posūkyje: nei pirmyn, nei atgal, pasklido labai nemalonus kvapas ir visi nėrėm iš autobuso - va tokiame aukštyje:
Bevažiuodami link pilies, išgirdome daugybę informacijos apie Alanijos miesto istoriją, apie patį miesto pavadinimą, kuris ne kartą keitėsi (Coracesium, Alaje, Alanya).
Alanija - vienas gražiausių Turkijos Rivieros miestų, turinčių turtingą istoriją. Šiuo metu Alanija yra stambus modernus kurortas (2000 m. buvo 110 000 gyvent.), kuris romėnų laikais buvo vadinamas Koracesiumu. Čia stovėjo piratų, kurie kėlė grėsmę grūdus į Romą gabenantiems laivams, tvirtovė. 65 m. pr. Kr. piratai buvo sumušti ir Koracesiumas tapo klestinčiu miestu. Seldžiukų valdovas Aladinas Keikubatas padarė Alaniją savo žiemos rezidencija ir gerai ją sutvirtino. Ant kyšulio dviguba gynybinė siena juosia citadelę, kurios viduryje yra bizantinė bažnyčia. Siena su bokštais ir vartais gerai išsilaikiusi.
Štai nuo šios vietos visi turistai meta akmenuką ir mėgina pataikyt jį į jūrą (realiai tai vargu ar įmanoma, nebent esant tam tikram vėjui ir neeilinėms fizinėms jėgoms). Pasak legendos, iš šios vietos kadaise būdavo jūron uolėtu šlaitu nuridenami kaliniai, pasmerkti mirti. Jiems kartais būdavo suteikiamas šansas išsigelbėti: iš šio bokštelio pataikęs akenuką į vandenį, o ne į šlaito uolas, kalinys galėjo atgauti laisvę ir net tapti valdovo sargybiniu! Vaizdas apgaulingas - kai meti, atrodo kad tikrai gali pataikyti, tačiau paėjus keletą šimtų metrų palei sieną iš šono pamatai, kad neįmanoma... bet labai smagu buvo išmėginti ir "pasmerkti save myriop"
Buvome nusileidę į vieną vandens talpyklą "cisterną". Iš vidaus ji atrodo kaip aukšta koplyčia, tik kad yra po žeme, kadaise joje laikytas vanduo. Tik taip aukštai aukštai kalnuose buvo įmanoma turėti vandens. Dabar ji tuščia. nusileidus laiptais tamsoje žemyn ir ištarus žodį jis aidi dar apie minutę. Visa grupė nutilo, palaukė kol aidas išsisklaidys ir uždainavom "Du gaideliai"
kas turėjo kameras, filmavo ir įsirašė tą nepaprastą aidėjimą. Papildyta:
Šiek tiek pasidairėme aplinkui, nors laiko daug nebuvo:
Turkiškos "Matrioškos"
Tai išskobti, išdžiovinti bei nudažyti moliūgai!Pietavome viename restoranėlyje ir iškart po to mūsų laukė kelionė laivu.
Apžiūrėjome didelę olą, kuri dar vadinama Piratų ola ir yra didžiausia šiame regione:
Bene ekstremaliausias išbandymas šioje ekskursijoje - kita ola, vadinama Įsimylėjėlių vardu. Joje yra 25 m. ilgio tunelis-grota. Pasak senos legendos, sultono dukra įsimylėjo paprastą žvejį. Jie slapstėsi šioje oloje, tačiau sultono pavaldiniai vis tiek juos surado. Vargšai įsimylėjėliai bėgdami šoko nuo uolos į jūrą ir žuvo...
Nuo tada šią vietą pamėgo daugelis įsimylėjėlių.
Turistams atrakcija tokia: patys drąsiausi ir labiausiai įsimylėję turi galimybę įrodyti tai nušokdami nuo 10 m. aukščio uolos ir šokdami turi sušukti savo mylimojo vardą!
Gidė pajuokavo, kad dažniausiai girdisi tik "Ma-ma-aaaaaaaa!!!" arba "O Dieve" Kažkas man šovė į galvą lipti ten su dar keletu vyrukų ir paauglių iš mūsų laivo. Daug nemąstydama ir niekad gyvenime iš niekur nešokinėjus
ėjau kaip užhipnotizuota kažką sau įrodyti 
Štai šioje iškyšulio pusėje drąsuolius laivas išlaipina; įsikibus virvės reikia užlipti aukštyn bei lįsti į tamsų ilgą tunelį susirietus, apgraibom, kojomis į priekį. Priekyje lenda turkas palydovas, kuris pasako kada jau galima atsitiesti ir atsistoti.
Tuo tarpu kol lendi pro grotą šviesos link, laivas su likusia "palaikymo komanda" spėja apiplaukti aplink iškyšulį ir jau laukia tavęs kitoje olos pusėje, kur.... staigmenaaaaa!!!! - Išlindus atsiduri žymiai aukščiau, nei anoje pusėje
Tik kelio atgal nebėra 
laivas jau laukia šiapus, su plojimais ir garsia muzika (Marijono Mikutavičiaus "Ar mylėsi tu mane..." )
Čia apakus mano sesė (kaip tai neįspėjau jos, besideginančios ant laivo denio, kad man šovė į galvą išlipt iš laivo ) dar spėjo pasičiupti aparatą ir užfiksuoti mano pasiruošimą šuoliui
ir, ilgai nelaukus, kol ateis baimės jausmas, atsispyriau nuo Įsimylėjėlių uolos, sušukau "I love you Turkey!"
Štai taip prisiekus savo amžiną meilę Turkijai pargįžau į laivą
Po to dar plaukėme pamaitinti piranijų, tik nufotografuoti aš jų "čepsinčių" net nemėginau, ten jau filmavimo kameros rektų.
Parplaukus į krantą, ekskursija baigiasi kelione į namus. Jaučiau nedidelį nuovargį, nors toje kelionėje kartu plaukė šeimos su vaikais, vienas mažylis buvo gal 1,5 metų ir jis kuo puikiausios nuotaikos keliavo į namus. Žodžiu, vaikai kelionėje nezirzė, neaimanavo, visiems buvo įdomu ir grįžome puikiai nusiteikę!
Prieš keletą metų su šeima buvome atvykę Alanijos apžiūrėti išsinuomavę automoblį, bet tiek, kiek sužinojome ir pamatėme ekskursijoje, tikrai savarankiškai neradome. Na, o patiems ten labai smagu aplankyti gausybę barų, diskotekų, pasivaikščioti uoste ir pan.
Visad sakydavau, kad mano meilė yra Antalijos senamiestis, grįždavau ten kasmet, bet šiemet į širdį krito Alanya
Jau pasiilgau jos!
