QUOTE(open @ 2015 11 18, 13:01)
Tai apie tai ir rasiau, jei nematei, paziurek dar karta, kad man neidomu tos smulkmenos, juo labiau, jei nesipasakoja, kam man lysti ir traukt. Bet as vertinu atvirtuma, jei isdrista pasakyt, pripazint save, tokai kokia yra. O ne apsimetinet nutylint, ypac kai akivaizdziai matosi, su kuo eina ir buna. Nors ji pati ir galvoja, kad nieks nezino. Tai kaip draugei suprast kas vyksta, tiesiog tyli ir lauki.
Man regis, kito atvirumas mums asmeniškai reikalingas dėl žmogiško egoizmo - pasitenkinimo savim. Mes jaučiamės gerai, kai mums atvirauja ne dėl to, kad va, pažįstam geriau kitą, o dėl to, kad gera jaustis patikimu, kuriam atsiveria iki triusikų gumytės.. Manyč, jei savy pasiknaisiotume, šitą rastume ne viena..
Papildyta:
QUOTE(open @ 2015 11 18, 13:04)
Tai visur rizika, ar tai draugyste ar santuoka. Vaika augini ir tai rizikuoji, nes nezinai kuom taps ir ar neteks turet gedos. Bet atsakom tik uz save. Jei as raugei nemelavau, tai kad ir ka ji pasakys, turesiu pripazint. Pripaznsiu ir netinkama savo pasirinkima, ja kaip drauge. Uzversiu lapa ir eisiu i prieki.
Va būtent, atsakom tik patys. O kas kenčia, mano aprašytoje situacijoje dėl paatviravimo silpnumo akimirką? Ir vyras, kuriam info perduota, ir vaikas, nes rezultate skyrybos, ir neištikimavusi žmona. Ji tai ji, o ar gerai, kad ta šeima iširo dėl jos palaido liežuvio - čia jau sakyč abejotinas reikalas.
Aš pati per savo asmenines nuoskaudas iki to priėjau, kad atviravimas-kaip vaistukai, su saiku.. Ir žinokit, tada santykiai su draugėm draugais puikūs, ir šiaip-pačiai labai ramu