QUOTE(^Vakarė^ @ 2016 01 27, 10:00)
Tikrai slysta zeme is po koju, ir susitaikyti sunku kad tai nutinka butent su tavo vaiku, atrodo ir gyvybe paaukotum, kad tik nebutu taip kaip yra. Bet "kas musu nenuzudo, padaro stipresniais" Ir tada suvoki, kad kaip bebutu liudna, tavo vaikas tau nepriklauso, kad jis turi savo gyvenimo kelia, savo sielos evoliucija, o tu kaip mama gali tik buti salia, ir besalygiskai ji myleti. Ir motinos sirdyje viltis visada gyva, kad viena diena viskas pasikeis i gera 
tikrai kad baisu. Dar vakar su vyru kalbejom, sakau apie tas poras kur neturi vaiku, sunku bet gal gyvenime jiem paprasciau, nepatirs to skausmo, tu pergyvenimu, tu naktiniu kosmaru, prisimastymu ir baimiu. To laukimo, tu iskaudinimu kaip dusia atiduodi vaikui o jis va taip... Dziaugsmas didelis, bet gyvenimas jau kitoks kaip turi vaikų, ta nesveika meile...
Dabar kol mano maziukai dziaugiuosi kad nori tos mamos kaip nezinia ko, o va ateis diena kaip nx pasius ir sedesiu verkdama ne vienas nuo to neapsaugotas, kad busim seni, senamadiski, neidomus.. Kaip ir sakai vaikai turi gyventi savo gyvenima, ir reikia patiems ismokti megautis esamu etapu.
