Vaikas auginamas laisvas, gal net kiek palepintas - visgi vėlyvas pagrandukas. Kuo mažau muštro, kuo daugiau saviraiškos, esu prieš "tarybinę" discipliną. Daug kalba, pažįsta raides, skaičiuoja, yra nepaprastai imlus, protingas, mėgsta knygas, piešti, tapyti, karpyti ir t.t. Sudėtinga su dienos miegu, kol kas labai problematiška užmigyti. Mano prioritetai - neužspausti asmenybės, lavinti, bet ne grubiai, duoti kiek įmanoma daugiau laisvės (sveiko proto ribose, žinoma), ir žinoma - buvimas lauke, judėjimas, kiek įmanoma sveikesnis maistas.
Turiu du variantus, labai smagu būtų paskaityti nuomones, patarimus, gal ir patirtis.
Pirmas - mama auklė. Mama, savo namuose auginanti vaiką ir galinti priimti vieną-du "papildomus" vaikus. Man patiko ta mamytė, aplinka, tai, kad vaikai maitinami naminiu (ekologišku kaimišku) maistu

Kitas variantas- simpatiškas privatus vaikų ugdymo centras. Vaikų grupė jame tik viena, grupėje jų apie 15, dvi darbuotojos. Atmosfera man pasirodė šilta ir jauki. Maistas gaminamas vietoje. Neturi savo kiemo, eina į lauką - į bendrą žaidimų aikštelę, bet susidariau vaizdą, kad ne kasdien, nes visgi, vaikų daug, turbtū sudėtinga visus "ganyti" ir sužiūrėti neaptvertoje teritorijoje mieste. Privalumas tas, kad ten visi vaikai - ne savo teritorijoje, žaislai visų po lygiai. Kiek mačiau jų puslapį FB, daro darbelius, piešia, klijuoja ir t.t. - maniškiui labai patiktų. Minusas, kad žaidžia ir miega toje pačioje patalpoje. Taip pat tikriausiai ant puoduko ten neišmoktų ir pamirštų, ką namie mokėsi

Kaina abieju variantų panaši, darželio gal kiek mažesnė.
Ką rinktumėtės jūs ir kodėl?