na,galvoju-kadangi aš-žmogus "pačiame jėgų žydėjime",man tik 21m,šitaip jaustis neturėčiau."Turbūt vėžys"-pagalvojau,ir ramiai nutipenau namo 
Maždaug už savaitės "ant durniaus"atlikau nėštumo testą,nes šiaip buvau beveik tikra,jog vis gi man vėžys.
Labai nustebau kai pamačiau tas II tokias ryškias.Aga,vadinas bus dar vienas mažutis,pametinukas .Tas mažasis netyčiukas toli gražu nebuvo mūsų planuose,bet abu su vyru esam griežtai nusiteikę prieš abortus-tai žudymas.Sakoma-davė Dievas dantis,duos ir duonos.Žinią pranešiau jam sms'u į Norvegiją.Pradėjome laukti.
Vyras daugumą laiko buvo toli-Norvegijoje,o aš su sūnum gyvenau Lietuvoj ir kiekvieną trečiadienį pasižymėdavau kalendoriuj-sukako dar viena + savaitė.
Jei pirmasis nėštumas rodės truko 9metus,o ne mėnesius,tai šis bėgo labai greitai.Tiesiog rūpesčiai su pirmuoju mažyliu ir pan neleido tiek daug gilintis į savo apvalėjančią padėtį.Didžiausias sunkumas buvo kilnoti savo pirmagimį(tokį nei didelį,nei mažą-maždaug 10-11kg kuklį) ir nešioti jį laiptais į ketvirtą aukštą ir atgal,o jei dar ko nors parduotuvėj nusiperki,tai ir iš vis...
Bet viskas galų gale praėjo be ypatingų komplikacijų.Buvau daug ramesnė,mažai verkiau ir laukiau savo žmogučio ateinant į pasaulį liepos 27d.Tiesą sakant,aš vis gi nujaučiau,jog bus vėžio ženklo vaikas,o ne liūtas,todėl visiems sakiau,kad pagausėjimas nusimato liepos vidury.Taip pat JAUČIAU,jog šįkart po širdimi glaudžiu dukrytę.
34sav.Susikraunu savo ir sūnaus,bei BŪSIMOJO
daiktus ir išvykstame į Norvegiją pas tėtį.Šiek tiek jaudinausi,kad manęs tokios pilvotos neįleis į lėktuvą,nes dažnai ekipažas bijo tokių"problematiškų" keleivių.Bet viskas buvo gerai.Likusį laiką gyvenom kalnų papėdėj name,kvėpavom grynu oru,valgėm daug arbūzų ir vis laukėm.Paskutinės savaitės buvo tokios NIALABAJ.Pajudėt sunku,rodės pilve nebėra vietos ir pan,bet kuo arčiau termino,tuo iš esmės geriau jaučiausi,galima sakyt nieko neskaudėjo,todėl ėmiau jaudintis,kad artimiausius metus dar būsiu nėščia.Laisvai laipiojau per tvoras,ravėjau piktžoles ir tąsiau savo "kubiliuką"ant rankų.
Geros savijautos entuziazmo įkvėpta liepos 8d pavakarę susiruošiau žvejoti
kelias iki upės buvo baisiai aukšta žolė.Porą kartelių nuvirtau nepastebėjusi griovių,bet viskas buvo ok.Kai niekaip neįžvelgiau plūdės,susizgribau,kad žolėj pamečiau akinius.Ne tik.Dar ir mobilų.Ėmiau keturiom ropinėt ta žole pirmyn atgal ir ieškot prarastų daiktų.Įsivaizduoju kaip atrodžiau Teko grįžt namo,su vyru ateiti prie upės,aš ropinėjau,jis skambino į mano mobilų ir taip jungtinėm pajėgom viską pavyko rasti , tiesa,dar teko jam šūktelt"paskambink man į tapkę",nes ta nelaboji žolė ir ją trumpam prarijo.Tai ir buvo vienintėlis sužvejotas "laimikis"-akiniai,mobilus ir tapkė.Pilvelis visą vakarą buvo baisiai neramus,bet aš nieko neįtariau.
Liepos 9d.Prabundu 6.30 .Suspazmuoja panašiai lyg vidurius "paleistų".
Lukteliu-dar 3 ritmingi pasikartojimai.Žadinu vyrą-sakau-"turbūt jau",jis-"kas jau? " Įtarimą kėlė faktas,kad sąrėmiai per daug dažni-5-6min. 
O iki ligoninės keleeeeelis toooolimas 150km iki Lillehamerio ligoninės.Skambinam į greitąją apie 8val.Vis dar nesu tikra ar čia jau gimdymas prasidėjo ar ne.Gal čia tik vakarykštės žvejybos ir ropinėjimų padariniai?Negali juk būt staiga taip dažnai.Tubūt čia tie paruošiamieji sąremiai sužverėjo truputį,bet tuoj praeis.8.30 jau neabejoju ,kad gimdau,nes skausmelis jau stipresnis .Atvažiavo greitukė,įsiropščiu į ją,o sąrėmiai kas 1-3min. ( Bet skausmai tikrai dar buvo pakenčiami).Medikė šalia manęs labai maloni,tarp sąrėmių kalbamės,ji man paglosto tai nugarą,tai galvą,važiuojam.Ji vis praneša simpatingam greitukės vairuotojui kas kiek laiko sąrėmiai.Dėkui Dievui jis buvo visai išprotėjęs ir mes važiavome ko gero 150km /val greičiu ar daugiau.
Miestelis Vinstra.Nuvažiuota apie 50km.Į greitukę įlipa akušerė,nuima kelnaites,pažiūri...(pasidarė įtartina,kad per apžiūrą visai neskauda)sako"8cm atsivėrimas".Mano vyras važiavo mums iš paskos,tad sustojo Vinstroj.Įkiša galvą į mašiną,o akušerė jam pakartoja "diagnozę".Vyras
tik pasako"myliu" ir lekia į ligoninės pusę(kad smarkiai neviršijęs greičio spėtų mus pasivyt).Akušerė po apžiūros mėgina padėt užsimaut "stringiškas"kelnaites.Tada akimirkai sustojo,pažiūrėjo į mane ir sako"gal geriau nereikia"
Iškart ėmiau įsivaizduot anketos klausimą "gimimo vieta".Atsakymas-"pakeliui tarp Vinstros ir Lillehamerio,greitukėje". Mūsų vairuotojas išgirdęs apie 8cm išprotėjo dar labiau
Į ligoninę spėjom.Kažkodėl visas personalas man meiliai prisistatinėjo kuo vardu ir pan . atsiklaupiau per sąrėmį prie lovos ir kai įėjo dar viena moteris ir pasakė -mano vardas toks ir toks,malonu,kad atvykai(kalbėjo norvegiškai)-ištiesiau ranką ir sakau-"mano vardas Elena ir aš nekalbuuuu norvegiškai".Jaučiau,kad lyg ir "kaku"norisi,bet vyras dar nebuvo atvažiavęs,todėl kantriai apie šį norą niekam nepranešinėjau.Tiesą sakant,maniau,kad visi susirinkę apskritai nesupranta padeties rimtumo-atvežė mane čia į kažkokį didelį ,šviesų kambarį su dviem lovom,o man juk į gimdyklą reik!Pasirodo tai ir buvo norvegiška gimdykla-pasakiški apartamentai,net nepalygint su tuo,ką teko matyt antakalny.
Atvyko vyras.
įsikibau į jį ir lyg maldą kartojau patyliukais necencūrinį rusišką žodį Reikėjo įsivaizduot mano reakciją kai įvarė akušerė ,pasisveikino su vyru ir paklausė AR JIS NENORĖTŲ KAVOS AR ARBATOS.Jaučiat?:)man sąrėmiai be pertraukų,o jos jam arbatos siūlo!Maždaug-"įsitaisykite patogiai ir stebėkite žmonos kančias" Man pasiūlė vandens su ledukais.galų gale pranešiau apie norą "tuštintis",patikrino-10cm.Prakirpo vandenmaišį ir liepė stumt.(Vis dar netikėjau,kad čia jau gimdymas-vyrui nereikėjo jokios spec.aprangos-juk jis ir aš-artimiausi BŪSIMOJO aplinkos žmonės,nereikia jo nuo mūsų ginti.)Man vis kartoja kokia aš šaunuolė ir pan.Per maždaug pusvalandį nuo atvykimo į ligoninę,
10.53 mano mažutė galų gale prasibrauna į mūsų pasaulį,tuojau pat ją visą tokią šlaputę uždeda man ant krūtinės,nežinau kas ji-mergaitė ar berniukas,bet man ir nesvarbu.Klausausi jos riksmo ir ko gero verkiu iš laimės."Netyčia" pamatau,kad tai mergytė ir pranešu apie tai vyrui.Jis irgi labai džiaugiasi.DUKRYTĖ .
Vyras perkerpa virkštelę ir mes paliekami porą valandų pabūti vieni.Manęs nekirpo ir neplyšau,jaučiu nuostabų palengvėjimą,gilią klinikinę euforiją.
Vėliau dukrytę išneša nuprausti.Kai grįžta,i jos plaukus įrištas rausvas vilnonis siūlas,atrodo dieviškai,dar tas rausvas pledukas..Mums pasiūloma 2 taurės netikro"shampano",kad galėtume atšvęsti savo pergalę.Esam be galo laimingi.
Liepos 9d ,10.53 gime mano mažoji vėžiukė.2880gr,48cm nuostabi būtybė juodais plaukučiais(ne tik ant galvos,bet ant ausų ir nugarytės),ilgais nagučiais ir lieknom rausvom kojytėm.visiška priešingybė mano baltapūkiam sūnui Jornui.Pavadinome ją Amelija.
Apie nuostabią pogimdyminę priežiūrą Norvegijoj reikėtų atskiros temos.Bet pats gimdymas ir visa,kas su tuo susiję nuostabaus personalo dėka įsiminė man kaip kažkas nepaprastai šviesaus,kaip pasaka.Mano mažutė atėjo nuostabiu būdu,tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku.
(Tai buvo visiška priešingybė to,ką prieš 1,3m.patyriau antakalnio klinikose.Ir man tai nekainavo nei 1lt)
