QUOTE(VėjoVaikas @ 2016 01 28, 23:33)
Ar labai nustebinsiu, jeigu pasakysiu, kad kazkada sveriau beveik 20-cia kg daugiau? ir taip, tai buvo prisiklijavimo prie sofos ir edimo rezultatas. na dar prisidejo pora stresoriu, bet taip, as sedejau ir edziau.
jei perki varskeles ir surelius, gal tiktu normali paprasta varske (arba grudeta,jei tokia skaniau) su ipjaustytais vaisiais, medaus sauksteliu? TIKRAI nereikalauja daug pastangu, net as pasidarau, o ir sveikiau...
beje, medziagu apykaita priklauso nuo raumenu mases, kuo ju daugiau, tuo greiciau proceseliai vyksta mumyse. tad nereiktu sakyti, kad kazkas ten pas mus igimta... ta apykaita galima pagreitinti, bet reikia kazka daryti.
dėl "ivyko, zinau, operuokis" as jau pasimeciau

gal tu zinai daugiau nei as? ar as nebesusigaudau?
p.s. atsirado mano siuntinys
Nustebinai, bet ar tik nebuvo po gimdymo tas +20?
Tai grūdėtą aš perku ir medaus man joje nereikia.
Žinau, kad apykaitą galima suaktyvint įdedant pastangų. Ir šikną numest. Oj, nos ne. Šiknos ir papų pamest nenoriu (juokauju. bet iš tikro nelabai juokauju).

aš tikrai geriau žinau.

aš viską žinau!
juk žinai priežastį.

ką operacija reiškia aš nežinau tavo atveju, bet abstrakčiai tariant, tai turėtų būt problemos sprendimo ieškojimas (problema->bloga savijauta->bandymas išeit iš blogos savijautos dėl šios priežasties ilgam laikui).
savęs neišioperuoju, tai kitiems siūlau.
kad kitoms neatrodytų, kad man visai tiū-tiū, pasakysiu, kad šiek tiek žinau Vėjavaikės situaciją, ir kad normalu, kad stresuoja. gal. kiek ir kaip stresuoja kitas klausimas.
Deraramos, o susibičiuliuoji gal kiek labiau darbe su kolegėm? Ar vis ta pati situacija, kad kiek atsitraukus ten gyveni?
Dėl vaistų metimo, šįkart ne iš nevilties metu. Galvoju, gal negerai nuolat sėdėt ant jų. Gal reik kokios pertraukos. Kai pasakoju psichei savo pojūčius, žinau, kad nesiūlys mest. Bet nu kiek galima juos ryt? Žinau, kad su neuroleptikais kur kas lengviau gyvenčiau, nei su AD, nes tie man kaip kokie nekokybiški vitaminai. Šiokį tokį poveikį, matyt, duoda, bet tikrai ne stebuklingą efektą. Nu ok, stebuklingo būt ir negali, nes priežastys lyg ir psichologinės, tai natūralu, kad jei jų neišsprendžiu, vaistai tegali padėt numalšint per stiprias neigiamas skaudžias jausenas, bet, vis dėlto, to dvasinio skausmo panaikinti negali.
Pasakiau psichei, kaip vertinu savo savijautą - labai jau stiprų nerimą jaučiu kur kas rečiau, per prievartą, bet prisiversti jau išeina iškišti nosį iš namų ne vien patiems būtiniausiems reikalams, miegu neblogai be vaistų, o labiausia kankina būtent somatiniai pojūčiai. Juos sunku nupasakot, bet man jie tikrai tokie žiauroki. Ir, manau, tai pasekmė užslopintų neigiamų emocijų. Tą tokį gryną nerimą jaučiu rečiau, nes geriu AD, bet ta nerimastis išlenda per kitą galą, t.y, somatinius pojūčius. Kažkada skaičiau, kad taip jau būna slopinant jausmus.
Žodžiu. Pavargau nuo netikrumo. Man atrodo, labai aiškiai jaučiu, kada jaučiuos rami natūraliai, o kada grynas vaistų poveikis (gal čia įsivaizdavimas mano, bet manau, kad jaučiu).
Tai va. Pasakiau psichei, kad su somatika nieko naujo. Sako, o terapeutai negali padėt? Nieko į tai neatsakiau, nes, tiesą sakant, nežinau ir kokie terapeutai ir kuo jie galėtų galėt man padėt. Neturėjau ūpo aiškintis, pasakiau, kad atėjau vaistų ir toliau išsirašyt. Nu ir viskas.
Turbūt pirmąkart neprašiau raminančių ir nesiūlė rašyt.

T.y., žinoma todėl kad aš jų turiu.