Depresija

Gal pas gyd nueik?

Gal ir klystu, bet man tu nepanaši į žmogę, kuri leistų sau bele kaip nutukt.

Valios aš irgi ėdimui neturiu visai. Kartais noriu sau per kvailą galvą vožtelt plaktuku, kai prisikemšu vakarais. Kad per kvailumas - dieną būnu užsiėmus, dažnai pastresuoju, tai pietums ką nors suėdu greitai greitai, bet nepersiėdu, ala reikia ėsti pietus, tai ėdu. O vakare nueinu į parduotuvę ir ieškau akimis ko nors gatavo skanaus. Nu tai dažniausiai nebūna saldumynai (nors kartais būna desertinė varškė ar sūreliai, bet tai labiau išimtis), bet visada būna vaisiai, o rimtam ėdimui kaip Dievas duoda - mišrainės su majonezais, dešrelės, varškėčiai, lietiniai su varške, riešutai, belekas...
Labai įsiminiau vieno žinomo asmens frazę, kuris sakosi buvęs storulis (netiksli citata): "žmonės stori todėl, kad jie ĖDĖ." Niekuo dėtos čia visokios ligos. Akivaizdu, kad medžiagų apykaita žmonių skirtinga, bet ir akivaizdu, kad joks storulis nėra storas iš oro, nuo vaistų, ligų, ar dar ko.

Nu tai taip akivaizdu, kad įvyko. Net aš žinau. Nes gal pati rašei. Operuokis, vaike, operuokis.


Jei tau nuo maisto būna, gal leidai sau vakar kažko dar daugiau prisikimšt, nei įprastai? Kai pagalvoji... Dukart vyresni žmonės dirba, o čia, va...

Darbe ir ne tik darbe pas mane. Nu kaip visada. Dėkui, kad pasidomi.
Man žinok irgi gėda eit pas psichologę. Net pas visus gydytojus. Nes jaučiuosi kaip nežinia ko atėjusi ir niekuo jie man padėt negali.
Prašau, pati nemesk AD. Pasitark su psichiatre. Ar bent po biškį kaip nors.
Aš tai numečiau kai pradėjau valgyt kelių rūšių vaistus vienu metu. Kažkaip įtariu, kad man nuo paauglystės buvo valgymo sutrikimas, susijęs su psichinėm problemom, o kai jas vaistai nuslopino, tai ir valgymo sutrikimas praėjo. Dabar labai normaliai valgau, kaip visi žmonės. O anksčiau tai baisiai būdavo.


Visada mes žinom tikrą priežastį, tik nenorim jos į paviršių kelt ir knebinėti.


Aš labai džiaugiuosi dėl tavęs


Šiaip labai normalu, kad tu prisivalgai vakarais. Juk ateina atsipalaidavimas. Dieną dar kažkaip stengies gyventi, o vakare gali sau leisti nebesistengti, nes kažkada atsipūsti juk reikia. Bet šiaip tai visiška teisybė, storėjama nuo per daug maisto ir baigtas kriukis.

Ar labai nustebinsiu, jeigu pasakysiu, kad kazkada sveriau beveik 20-cia kg daugiau? ir taip, tai buvo prisiklijavimo prie sofos ir edimo rezultatas. na dar prisidejo pora stresoriu, bet taip, as sedejau ir edziau.
jei perki varskeles ir surelius, gal tiktu normali paprasta varske (arba grudeta,jei tokia skaniau) su ipjaustytais vaisiais, medaus sauksteliu? TIKRAI nereikalauja daug pastangu, net as pasidarau, o ir sveikiau...
beje, medziagu apykaita priklauso nuo raumenu mases, kuo ju daugiau, tuo greiciau proceseliai vyksta mumyse. tad nereiktu sakyti, kad kazkas ten pas mus igimta... ta apykaita galima pagreitinti, bet reikia kazka daryti.

dėl "ivyko, zinau, operuokis" as jau pasimeciau gal tu zinai daugiau nei as? ar as nebesusigaudau?

p.s. atsirado mano siuntinys

Tai kad man padaryti visi tyrimai nuo echo iki kolonoskopijos,gulejau ir uk ligoninej ir cia kazkuria vasara.rado dirgliosios zarnos sindroma,tai pagal daktare nuo nervu ir netinkamo maisto.o vakar lb saziningai vakariene buvo garuose,nesinervinau,nestresavau,nieko blogo nenutiko.

o kaip gydyti ta sindroma ar tiesiog nesinervuoti ir praeis?

Nustebinai, bet ar tik nebuvo po gimdymo tas +20?

Tai grūdėtą aš perku ir medaus man joje nereikia.
Žinau, kad apykaitą galima suaktyvint įdedant pastangų. Ir šikną numest. Oj, nos ne. Šiknos ir papų pamest nenoriu (juokauju. bet iš tikro nelabai juokauju).

aš tikrai geriau žinau. aš viską žinau!

juk žinai priežastį. ką operacija reiškia aš nežinau tavo atveju, bet abstrakčiai tariant, tai turėtų būt problemos sprendimo ieškojimas (problema->bloga savijauta->bandymas išeit iš blogos savijautos dėl šios priežasties ilgam laikui).
savęs neišioperuoju, tai kitiems siūlau.

kad kitoms neatrodytų, kad man visai tiū-tiū, pasakysiu, kad šiek tiek žinau Vėjavaikės situaciją, ir kad normalu, kad stresuoja. gal. kiek ir kaip stresuoja kitas klausimas.

Deraramos, o susibičiuliuoji gal kiek labiau darbe su kolegėm? Ar vis ta pati situacija, kad kiek atsitraukus ten gyveni?
Dėl vaistų metimo, šįkart ne iš nevilties metu. Galvoju, gal negerai nuolat sėdėt ant jų. Gal reik kokios pertraukos. Kai pasakoju psichei savo pojūčius, žinau, kad nesiūlys mest. Bet nu kiek galima juos ryt? Žinau, kad su neuroleptikais kur kas lengviau gyvenčiau, nei su AD, nes tie man kaip kokie nekokybiški vitaminai. Šiokį tokį poveikį, matyt, duoda, bet tikrai ne stebuklingą efektą. Nu ok, stebuklingo būt ir negali, nes priežastys lyg ir psichologinės, tai natūralu, kad jei jų neišsprendžiu, vaistai tegali padėt numalšint per stiprias neigiamas skaudžias jausenas, bet, vis dėlto, to dvasinio skausmo panaikinti negali.
Pasakiau psichei, kaip vertinu savo savijautą - labai jau stiprų nerimą jaučiu kur kas rečiau, per prievartą, bet prisiversti jau išeina iškišti nosį iš namų ne vien patiems būtiniausiems reikalams, miegu neblogai be vaistų, o labiausia kankina būtent somatiniai pojūčiai. Juos sunku nupasakot, bet man jie tikrai tokie žiauroki. Ir, manau, tai pasekmė užslopintų neigiamų emocijų. Tą tokį gryną nerimą jaučiu rečiau, nes geriu AD, bet ta nerimastis išlenda per kitą galą, t.y, somatinius pojūčius. Kažkada skaičiau, kad taip jau būna slopinant jausmus.
Žodžiu. Pavargau nuo netikrumo. Man atrodo, labai aiškiai jaučiu, kada jaučiuos rami natūraliai, o kada grynas vaistų poveikis (gal čia įsivaizdavimas mano, bet manau, kad jaučiu).
Tai va. Pasakiau psichei, kad su somatika nieko naujo. Sako, o terapeutai negali padėt? Nieko į tai neatsakiau, nes, tiesą sakant, nežinau ir kokie terapeutai ir kuo jie galėtų galėt man padėt. Neturėjau ūpo aiškintis, pasakiau, kad atėjau vaistų ir toliau išsirašyt. Nu ir viskas.
Turbūt pirmąkart neprašiau raminančių ir nesiūlė rašyt. T.y., žinoma todėl kad aš jų turiu.

buvo po gimdymo daug, bet po to krito, po to vel augo...
grudeta perki gryna be nieko ar su priedais?
reikia mesti pilva, o papai ir sikna tegu lieka (deja, buna atvirksciai )
mano operacija - tai tiesiog stengiuosi gyventi savo gyvenima ir tiek. uzpildyti tas isplestas vietas kazkuo kitu, nepriklausanciu nuo jo.

paklausk savo psichologes nuomones del AD. tada paklausk psichiatres, kuri tau israsineja. ir dar gali nueit pas dar viena. kelios nuomones ir susidarysi vaizda. gal nesavivaliauk?

gal nera ko dziaugtis, bet as dziaugiuosi, jog pagaliau isdrisau AD gerti. man tai atrode kaip ofic patvirtinimas ,jog esu psiche, jei jau geriu ad. bet dabar jauciuosi kur kas geriau bendraja prasme, duobes ne tokios gilios. pagersiu kiek ten rekomenduoja ir tikiuosi, jog galesiu toliau gyventi normaliai be ju...

Jo,daktares pasiulymas buvo nesinervuot ir nestresuot,na ir kiek esu skaicius tam tikro maisto negalima-as jo ir vengiu,alko negeriu.va ko negaliu atsisakyt tai kavos.

Buvo dinge man jie,kai uk kartodavos jas savaite,tai cia cia1per 3 men nesiskaito gal...nezinau...prisipazystu kad pastaraja savaite su maistu sau leidau daugiau,bet naudojau konvekcine kur riebalu nelieka.nu ir susidejo gal viskas...

Dar siand susinervinau kad suns normaliai negaliu isvest,nes vos iki tuliko nueinu.nu zodziu...
O gydoma raminamais ir antidepresantais
Papildyta:

Prisimenu kai as pradejau gert ad,man po 2savaiciu nuo gerimo gyvenimas prasvito,dingo ta busena sudina.dziaugiuos kad tau padeda.😊
Papildyta:
Visad turiu varskes,man ji viena,tik su druska skaniausia.dar Night,gali bandyt salotas su avokadu,tunu,pastangu nereikalauja tikrai.jei noresi duosiu receptu.pati valgydavau.reik atnaujint manau.mazint saldesius

-be. kažkaip senokai pripratau prie to skonio, galiu kasdien ėsti
--pilvą man ypač.. bet, taipogi, ir rankos jau labai negražios (kadaise nes pati maniau, kad mano bent rankos simpatingos), leškos, žandai. kaip aš sakau, - jau net liežuvis storas.
---neblogai, bet mano akim čia ne sprendimas, o labiau plaukimas pasroviui. juk galvoj vis tiek lieka problema. žiūriu, ta problema su savo pasekmėm tau katojas ir kartojas (čia ne koks neigiamas pastebėjimas. tiesiog pastebėjimas. mano bėdos irgi nuolat kartojas, nes jų neoperuoju, nes nežinau kaip operuot, nes skauda, nes nesusitaikau. bet man psichologė ir sakė, kad neskubėt, nes ala mano toks tempas. kaip supratau, tokio tipo dvikojai, kaip aš neišprievartaujami. t.y., neišsiprievartauja, o jei per stebuklą išsiprievartauja, gerų pasekmių tai neatneša.
t.y., tam tikras bėdas išgyvenu ilgiau ir "giliau", nei "normalūs". ir aš būčiau ne aš, jei nusispjaučiau lygiai taip pat greit, kaip "normalus". man tai nenatūralu. kaip kad charakteris - vienas labai impulsyvus, kitas labai rOmus. nu nepadarysi dirbtinai iš to rOmaus labai ugningo.
----kad psichologai į vaistus tiesiogiai nesikiša. tiesą sakant, man visai nestovi dar kažkieno nuomonės ieškot... nors būtų protinga. bet juk jei jau krisiu žemyn, nu nueisiu ir išsirašysiu vėl. aš ne Mėja.

fuj, kokios paklodės mano. ir, turbūt, kas antras žodis "man, mano aš". viau.

Meja, gal tu jau risk su tais kalnais saldumynu ir miltiniais, nes nieko gero, kaip matau. Ir svoris, ir skausmai, dirglioji zarna, o tau dar vos virs 30-ies Teisingai merginos sako, svoris neuga is oro ar del ligu. Svoris aga nuo tam tikru dalyku edimo, ko pasekoje randasi tos ligos.

tai as sutinku,kad jis man is oro neataugo,ataugo nuo nesamoniu.