QUOTE(meja82meja @ 2016 02 01, 13:34)
Tai kad nuolat paklodes kloju... Gal tik savaitgalį buvau pas mamą, tai nereikėjo to.
QUOTE(deraramos @ 2016 02 01, 23:25)
Aš joms nelinkiu blogo. Ir tikiu bei žinau, kad ir jos man nelinki. Tai, kad aš visose aplinkose sugebu atrasti sau nepatinkančių žmonių yra mano pačios problema, o ne jų. Aš ateinu į jų aplinką, o ne jie ateina į mano ir aš turiu taikytis prie jų, o ne jie prie manęs. Savo nusiteikimu formuoju jų elgesį su manimi. Kalbuosi apie tai su psichologe. Mane veikia tie žmonės, kurie už mane yra viršesni ir aš turiu jiems paklusti, juos gerbti. Kartais jie tos mano pagarbos negauna ir tai vėlgi yra dėl mano pačios kaltės. Kai kuriuos aš gerbiu. Kai kurių ne, nors irgi turiu. Nes jei negerbiu, galiu šiaušt. Nereikia draugaut. Reikia gerbt. Tie žmonės nėra niekuo blogi ir ne jų kaltė, kad jie man dėl ko nors nepatinka. Gal kaip tik nepatinka tos savybės, kurių nemėgstu pas save. Manau taip. Ir man toli gražu nėra kankynė būt savo kolektyve. Priešingai. Jau sakiau, kad aš ten labai daug išmokstu. Ne vien darbo prasme, bet emocine, bendravimo, įgaunu socialinių įgūdžių, mokausi jų stebėdama kitų elgesį. Ne viskas man patinka ir priimtina, bet stebiu, kaip vieni ar kiti metodai veikia, koks bendravimas iššaukia kokį elgesį ir pan. Įdomu ir naudinga.
Sulaužiau savo pasižadėjimą nepirkti vaistų
Aš - hipochondrikė 
Sulaužiau savo pasižadėjimą nepirkti vaistų
Aš - hipochondrikė Viskas kaip ir racionalu, ką rašai, tik man atrodo, kad per daug tu į tuos santykius susitelki.
Juk darbe svarbiausia darbas. Bet, kaip suprantu, čia ir yra tavo bėda. O mums, pieškoms, sunkumas, turbūt, ir yra natūralus, kad esam suaugę žmonės, - lyg ir turėtume būt patys sau bosai, o čia turi pripažint, kad kažkas už tave viršesnis.
Man tai ne problema, nes mano darbas tam dėkingas, kur niekam to viršumo rodyt nereikia. Bet būna situacijų, kai būtinas to viršesnio įsikišimas, tada aš apie tai irgi pagalvoju, kad jaučiuos, kaip darželinukė, nes ne viskas mano valioje. O juk esu suaugęs žmogus ir šitaip priklausomas nuo darbdavio... Viauk.Bet, suprantu, kad ir komunikacijos kažkokių bėdų turi.
Turbūt, ne grandiozinių, bet tokių apsunkinančių santykius.Šiandien gyvenu su nepertraukiamu piktu nerimu, kurio ratukai nenumalšina... Galiu numanyt dėl ko nerimauju, nors ką tik irgi nieko neatsitiko. Keista, kad tas toks piktas nerimas pabunda netikėtai. Vieną dieną galiu atsikelt rami, kitą kažkoks košmaras. Nors problemos tos pat mano galvoj.
Net fiziškai visai neturiu jėgų... Vos nuo stotelės iki urvo parsivilkau... Nežinau ką daryt. Noriu nusipjaut galvą. Arba persipjaut ties krūtine, pasidalint į 2 dalis.
Papildyta:
QUOTE(Tumba @ 2016 02 01, 15:53)
As po savo kudikio mirties geriau metus laiko AD ir raminancius.Ir poto 4 metus buvo gerai,iki siol...Lygioj vietoj PA
Matai, skirtingai visi negandas išgyvena... Aš po tėčio mirties nuo 2008m neatsigaunu. O būdama 16 pati pasiunčiau tokį berną velniop, po to pergyvenau ~8m. Ir stipriai. Kasdien. Esu žalojusis. Stresai darbe yra privedę prie psichuškės (nieko ypatingo ten nebuvo, tiesiog įtampa, kurios mano vietoj kitas žmogus gal net nebūtų jautęs).
Po tokios negandos, kaip tavoji, daliai žmonių užtektų tų metų, o daliai būtų juoda akyse iki gyvenimo galo. Gal tai egoizmas, bet būna žmonių, kurie nepajėgia susitaikyt, kuriems skauda daugybę metų net dėl daug mažesnių dalykų, nei netektis.
