QUOTE(mylimuke! @ 2016 02 02, 23:03)
Oi kas prasneko. As bent su triusikais.
Tu manęs nešmeižk. Aš jau pavyzdingai juos nešioju.

Ir viešai nerodau.
O dar stebuklingiau - AŠ JAU NET LIEMENUKĄ KASDIEN NEŠIOJU!!! Čia jau išvis pasaulio pabaiga.
QUOTE(kliomba @ 2016 02 02, 23:03)
Na, tai tiesiog tokia savybe. Perzengus riba gali tapt kompulsiniu sutrikimu ar kokia paranoja. Bet siaip, matyt del kazko tau taip reikia, kazka atsveria.
As irgi labai nemazai veiksmu rasausi kaip plana papunkciui. Savotiskai geriau jauciuosi, matydama viska tvarkingai isdestyta. Jei kas nesmagaus, tas planas padeda nutolint. Arba elementariai bijau pamirst. Dar mane ziauriai ismusa is veziu netiketumai. Darbe visus darbus irgi susirasydavau, ir
nervas imdavo, jei atsirasdavo ko nors staiga ir greito. Ir zmoniu nekenciu susitikt gatvej netiketai. Man viskam reikia nusiteikt. Nezinau, gal cia koks troskimas tvarkos, nes mintyse ir galvoj chaosas.
Kad šie laikai tokie - sakyčiau, daugumoj darbų netikėtumai ir greitis yra kasdienybė. Man turėtų būt įprasta, bet irgi pažaliuoju, kai reikia mest vieną ir greit ant smūgio daryt kitą, o už nugaros stovi, arba skambinėja - AR JAU, AR JAU.
Nors man gal tik darbui ir galioja. Kai jaučiuos gerai, galiu viską daryt ekspromtu ir man tai normalu, faina, tai lygu laisvei. Tik kad daug daug dažnesni laikai atėjo ir neišeina, kai irgi reikia nusiteikt, o ir nusiteikus nusiteikimas dingsta ir taip dažnai nepadarau...