Depresija

Viešai nereikia.

Tiesą pasakei dėl paklusimo ir pagarbos. Man gal ir sunkiau ne gerbti, o būtent paklusti. Nes pirma aš turiu tą žmogų gerbti Ir irgi labai taikliai pastebėjai, kad aš stengiuos viską į lentynas sudėlioti. Nu rimtai. Man viskas turi būti išanalizuota, paaiškinta ir logiška. Nebūtinai teisinga, bet kad aš suprasčiau kas kaip ir kodėl. Nemoku plaukti pasroviui. Visą savo gyvenimą turiu suskirstyti, suplanuoti. Jei planai griūna, baisiai pergyvenu, man būna labai sunku. Jaučiuos praradusi laiką, turinti persiorientuoti, o man tas taip sunku. Nesuprantu kodėl taip yra. Ir visose srityse. Va, sportuoju nuo tada ir tada, nuėjau tiek kartų, dar šį mėnesį eisiu tiek kartų, iš viso bus tiek kartų. Valgiau tą ir tą, dar valgysiu šitą, o rytoj aną. Tvarkiausi užvakar, tvarkysiuos rytoj, bus per savaitę jau dukart. Pas mamą buvau prieš du mėnesius, nuvažiuosiu po mėnesio, bus pirmas kartas šiemet. Perskaičiau iki 178 puslapio knygos. Du kartus naršiau forumuose. 3 kartus pasitikrinau facebooką. Tiek liko išgerti tablečių, naujas tabletes pirksiu tą dieną. O vargeli...

oooo. Deraramos, klaikuma. Aš kaip tik negaliu pakęst jokių planų ir taisyklių. Skaičiuoju nebent laiką nuo kokios laimės ar nelaimės.
Kaip tik vakar ėjau namo ir galvojau, wtf, kaip negaliu pakęst savaitės dienų ir darbo valandų - kažkas sugalvojo, kad tokiu paros metu ir tokiom dienom reikia dirbt ir visi kaip besmegeniai to laikos. Sutinku, kad taip išvengiama didžiulio chaoso. Bet su va tokiom taisyklėm man sunku visą gyvenimą.
O laikyt kažką viršesniu, aišku, nereikia. Man pačiai atrodo, kad galiu bendraut tiek su prezidente, tiek su bomžu, žinoma, kažkiek prie jų adaptuota kalba. Ir niekas nebus už nieką viršesnis, be abejo. Bet pieškų tame ir yra nelaimė, kad tie pareigom viršesni yra (ar, kartais, tų pačių pareigų senbuviai, kuriais viršesni labiau pasitiki) ir to nei nuneigsi, nei išvengsi.
Pati gan dažnai pamąstau, - vaikystėj atrodė, kad jėėė, suaugę patys sau karaliai, niekam nepavaldūs. Žiūriu, nei velnio. Susitinku su diriku darbe ir mane skalbia dėl kokios klaidos. O aš "cyp cyp cyp, kalta kalta". Ir nėr kur dėtis. Jausmas, kaip bejėgio besmegenio vaiko, kuris neturi jokių teisų. Neturiu tam tikrų galių, kurias turi kitas, kuriam išeina, kad esu pavaldi. Kaip ten sako: "kas pinigus moka, tas muziką užsako". Čia žiauri skaudi tema. Dėl išvardintų priežasčių man sunku būt pieška. O ne pieška būt neturiu gebėjimų.

Šiandien Perkūno diena. O krikščionėms grabnyčios. Šventina žvakes. Bet jau per vėlu, turbūt. Penktadienį šventins vandenį ir duoną (šv. Agotos diena). Aš užpilsiu litrą to vandens ant Mylimukės galvos iš pasalų. Ir ji daugiau nerodys tarpukojo. Wahaha. Kažko liūdnai žvengias. Ir išvis. Man šiandien liūdna. Bet geriau taip, nei neramu.

Oi kas prasneko. As bent su triusikais.

Na, tai tiesiog tokia savybe. Perzengus riba gali tapt kompulsiniu sutrikimu ar kokia paranoja. Bet siaip, matyt del kazko tau taip reikia, kazka atsveria.
As irgi labai nemazai veiksmu rasausi kaip plana papunkciui. Savotiskai geriau jauciuosi, matydama viska tvarkingai isdestyta. Jei kas nesmagaus, tas planas padeda nutolint. Arba elementariai bijau pamirst. Dar mane ziauriai ismusa is veziu netiketumai. Darbe visus darbus irgi susirasydavau, ir nervas imdavo, jei atsirasdavo ko nors staiga ir greito. Ir zmoniu nekenciu susitikt gatvej netiketai. Man viskam reikia nusiteikt. Nezinau, gal cia koks troskimas tvarkos, nes mintyse ir galvoj chaosas.

Night,net sypsena isspaudziau is mylimukes sventinimo 😀
Sunku man juoktis,ne sunku bet skauda ta istinusia vieta.galit pagirt-persirasiau i klinika.ryt ryte pas dantiste einu.negana ,kad danti skauda,tai dar ir galva pradejo dkaudet ir nepraeina nuo vaistu.

Tu manęs nešmeižk. Aš jau pavyzdingai juos nešioju. Ir viešai nerodau.
O dar stebuklingiau - AŠ JAU NET LIEMENUKĄ KASDIEN NEŠIOJU!!! Čia jau išvis pasaulio pabaiga.


Kad šie laikai tokie - sakyčiau, daugumoj darbų netikėtumai ir greitis yra kasdienybė. Man turėtų būt įprasta, bet irgi pažaliuoju, kai reikia mest vieną ir greit ant smūgio daryt kitą, o už nugaros stovi, arba skambinėja - AR JAU, AR JAU.
Nors man gal tik darbui ir galioja. Kai jaučiuos gerai, galiu viską daryt ekspromtu ir man tai normalu, faina, tai lygu laisvei. Tik kad daug daug dažnesni laikai atėjo ir neišeina, kai irgi reikia nusiteikt, o ir nusiteikus nusiteikimas dingsta ir taip dažnai nepadarau...

nušalai spenelius prie -20?

Aš kvaila ideologė, todėl noriu pasakyt, kad tai nebūtų šventinimas.
Papildyta:

Visai ne. Man užaugo labai dideli papai, ir kai bėgu, jie nepatogiai kratos. Be to, nevaikštau apsitūlojus su megztiniai, todėl speniai matos be to skuduro.

Išgėriau vaistą, kuris turėtų migdyt. 0 emocijų. Dūšia karščiuoja.
Žinau, kad nenormalu tiek metų. Žinau. Norėčiau apsiverkt ir daužyt galvą į sieną, kol mirtinai susidaužysiu. Kažką darau blogai. Kažkokia nevykus esu iš prigimties. Nežinau ką daryt.

kai buna bloga, norisi sukti ratus kambary, laipioti sienomis kaip tarakonui, rautis plaukus, susisukti i kamuoli kaip eziui.
kai buna gera, atrodo zarnos susisuka i mazga, visi viduriai lipa pro visas imanomas kuno angas, o gerkle uzsmaugia lyg butu ikise akmeni pro stemple.
vienu zodziu. gyventi man yra per sunku bet kokiu atveju.

Negerk alkoholio. Alkoholis, nikotinas, cukrus - depresantai. Pasistenk suvokti, kad nuo PA tikrai nemirsi, isbuk su savo PA ir daryk kvepavimo pratimus -lengviau praeis tos PA. Man tai labai padedavo - kvepavimo pratimai ir zinojimas, kas nuo PA nemirsiu ir, jei ka, zemiau zemes nenukrisiu:) Va tada ir baigesi tos slykscios PA. Sunkiais momentais isgerdavau Xanax arba klonezepamo ketvirtuka.