Depresija

Ta poliklinika kur pas dantiste ejau,tai mazyte...

Nesupratau ką tuo norėjai pasakyt, bet nesvarbu - suaugęs žmogus, nusispręsi kaip geriau.

Neramu neramu neramu...

nebūtų labai tikslu spręsti kokia aš iš kelių postų. šiaip esu ir išklausanti ir patarianti ir palaikanti ir tas kuris naktį atsikels šalia pabūt atvažiuos, bet tie žmonės man rūpi, skauda dėl jų ir jie man svarbūs. grupinės terapijos metu ateini pagalbos SAU, tai vienintelis svarbiausias tikslas. na galima apipinti kad pamatai kad ne vienas toks, kažkas pasidalina patirtimi, kažką gauni pats, bet esmė tai atėjai pagalbos sau o ne padėti ir išklausyti kitų. niekada nesu pertraukusi - vadinasi klausyti moku, tik ar man taip patinka ir naudinga. man netinka toks būdas tai konkrečiai problemai ir tuo konkrečiu atveju. todėl įdomu išgirsti kitų patirtis ir nuomones - ir vėlgi šiuo atveju įdomu, todėl įdėmiai klausau/skaitau


siunčiu tau gerų minčių minčių saują. gal pasieks. visoms siunčiu, kol galiu ir jų turiu.

Jei jau buvai Karoliniskese, kodel neprisiregistravai I 5 karoliniskiu poliklinika "Karpolio". Ji labia tvarkinga, o ir visa psichikos sveikatos centra turi ir visus kitus skyrius. Talona galima gauti ir internet.

Kazkas man joje nepatiko is atsiliepimu,bet neprisimenu kas...

Ačiū, padėjo. Išmiegojau visą dieną ir ramiau. Nėjau į darbą (vakar darbdavys pats pasiūlė taip daryt, jei jausiuos negerai). Nors vis tiek dar šūdinoka, bet kas tas virusas prieš nerimus...

Siandien pagalvojau, kad jauciuosi panasiai kaip Night. Gal ir pasidziaugiu kazkuo trumpai, bet paskui kaip trenkia duoben , tada pagalvoju, nu kas is viso to, vistiek nera to, ko noriu labiausiai.

Nesulyginsi kas ką ten viduj vienaip ar kitaip jaučia. O ko tu nori labiausiai? Aš norų seniai neturiu...
Tu visgi gyveni aktyviai. GYVENI. Kažkur varai, kažkuo domies, kažkas įdomu, kažkas traukia. Mano gyvenime to nėra. Iš pažiūros gal didelės makalynės gyvenime sukelia santykis su priešinga lytim tau. Bet ar tu pati norėtum "ne makalynės". Manau, tai ieškojimas savirealizacijos, ar kaip tai pavadint. Paties Gyvenimo. Atrodytų teisingas kelias.
Ilgų džiaugsmo periodų vargu ar daug kam būna. Nu bet, taip - Tavo duobės per gilios. Neturėtų taip būt.

aiškius, tik kad iš jų naudos dar būtų, tai išvis būtų gerai.


Nebūna. Ir kaip depresikui žinot, kad jis pasveiko, sveiksta? Jei ilgą laiką jaučiasi gerai? Kaip manot?

Nes aš atkritau truputį. Ne dėl to, kad jausčiausi nelaiminga, 'įklimpus į depresiją' ar panašiai. Bet neramu labai. Vėl per daug sureikšminu darbą ir įvykius jame. Man tai kaip gyvenimo prasmė. Rimtai. Aš ten galiu kaifuoti, aš ten galiu bliauti. Ten mano gyvenimas. Apmaudu vienok. Bendradarbius paverčiu savo gyvenimo įkaitais. Aš jiems tik kolegė, o jie man koookias audras sukelia. Analizavimus, apmąstymus, ieškau visur paaiškinimų, spėlioju, tiriu. Nemoku elgtis kaip normalus žmogus. Taip, aš per daug jautri. Sutinku. Bet aš vis tiek esu vertinga. Pasaulis neteisingas, o žmonės nesąžiningi. Man labai sunku būti nuoširdžiai.

Nebežinau, kuria linkme dirbti su savimi.

deraramos,

o kas tave jaudina uz darbo ribu? artimieji, draugai, vyras koks? gal tavo sociumas daugiausia apsiriboja darbu, todel kolegas taip sureiksmini?

vyras, draugės, studijos.. šie dalykai manęs nejaudina bent nestipriai.. su darbu anksčiau turėjau daug skaudžių išgyvenimų.. gal tiksliau su buvimu (ne)priimtai socialiai, ir ne tik darbe (mokykloje).

Nežinau, kaip ten būna kitiems. Aš jaučiu, kai `sveikstu`. Ir aiškiai žinau, koks jausmas be "ligos" - tai nereiškia nei kažkokio begalinio džiaugsmo, nei nerimo nebuvimo. Tai reiškia, kad tada aš esu aš: -Kai galiu daugiau pagalvot apie kitus, kažką dėl jų nuveikt ar padaryt,
-apskritai NORIU kažką veikt,
-nematau beprasmybės galvos plovimesi ir bent minimaliam pasipuošime,
-žemės neslydinėja iš po kojų (jei niekas nemirė, žinoma, nes jei mirė, tai normalu, jei ir slydinėja), -gebu atsitvarkyt.
Galėčiau daug daug pan. pvz. prirašyt, kaip aš ten jaučiuos būdama sveika ir nesveika psichiškai.

Bet tai visiems tas rodiklis, turbūt, skirias. Todėl vargu, ar kas tinkamai TAU atsakys į tavo klausimą, deraramos.

Ir dar. Sako, būna depresyvios asmenybės - tas jų depresyvumas ne sutrikimas, tai tiesiog savasties, charakterio dalis. Kaip kad suprantama, melancholikas dažniau atrodys liūdnas, nei sangvinikas, bet tai nereiškia, kad jam depresija.
Beje, pati tos depresyvios asmenybės savy turiu - tai elementarus įpratimas per tiek metų. Vis užmatau atsitiktinai visokių straipsnelių apie tai. Ir psichologė klausia, kaip manau, kaip tikiu, kaip ten aš "turėčiau" jaustis. Ir ar tai išvis įmanoma, kad jausčiaus geriau.

Kad jauties vertinga, turbūt, gerai. Jei tai neperdėta, žinoma.


Bet kaip skirtingai būna. "Pasaulis neteisingas, o žmonės nesąžiningi." - kažką pan. irgi psichologė man sako, kad kitiems žmonėms būna va taip, ir tai irgi blogai. T.y., aš mąstau kardinaliai priešingai (kaltinu save, man atrodo, kad esu pati kvailiausia, žiopliausia, negražiausia, neverta daugelio dalykų, kas kitiems žmonėms visiškai negresia)- bet irgi blogai, mat.