QUOTE(wixxxx @ 2016 01 12, 13:13)
prieš naujus tai jau tikrai galvojau kad viskas, baigta, sakiau jau nebegaliu aš taip, kol kas vėl štilis, ramybė tai net nežinau, išsiskirt tai lengva labai, tuo labiau jog bendro turto kaip ir nėra, butas kuriame gyvenam mano mamos, na automobilis dar, bet tai jo man nereikia ir aišku vaikas dar yra, tai čia jau didžiausias turtas
bet o kas toliau? 5 metai gal ir ne daug, bet ir ne dvi savaitės kad taip paprastai viską mest ir bėgt laukais, prisirišimas gal likęs, nežinau. Jei viskas būtų kaip dabar yra, ramybė namuose, visi kartu kažką veikiam o ne kas sau kaip pastoviai tai man ir minčių tokių iš vis nekiltų greičiausiai, bet aš netikiu, jog taip ilgai tesis... na bus matyt...
sakyčiau ta "kas sau" veikla visai nėra blogas dalykas. Žmonės, ilgai gyvendami kartu, neapsaugoti nuo pokyčių. Kiekvienas nuolat auga savaip, vienas sparčiau, kitas gal etapais. Su metais ir savo naujas briaunas atrandi, keitiesi. Ir tas augimas poroje retai būna sutampantis. Sėkmingoj santuokoj kur kas svarbiau nuolatinis viens kito skatinimas, palaikymas, o ne pats buvimas nuolat kartu. Čia tik asmeninė mano nuomonė

Bet man priimtiniau, kai kiekvienas laisvas užsiimti sava veikla, o po aktyvios dienos noriai skuba viens pas kitą, dalinasi dienos įspūdžiais ir skiria laiką tik viens kitam.
Vaikas mažutis, tai turbūt dar vienas jūsų labiau prisegtas prie namų? Ar abu tolygiai rūpinatės namais ir darbus turit?
Papildyta:
QUOTE(Off @ 2016 01 12, 13:05)
Pasikeičiau manau aš, pavargau tiesiog lakstyti paskui jį ir taikytis prie jo.
Jis manau visada toks buvo, tik aš to nemačiau, tiksliau neužaštrindavau.
Kai aš pradėjau nebesitaikyti, santykiai žiauriai pablogėjo.
O dabar širdy nėr tuštumos? Nesinori šalia brangaus žmogaus, gražių santykių? Ar tiesiog pavyksta kompensuot tą poreikį kitais dalykais gyvenime?