QUOTE(Iš_Šviesos @ 2016 02 02, 11:23)
Jei su vyru nebera vilties pataisyti santykius, matyt teisingas sprendimas. Del naujojo tai viskas dar sakem ant vandens, ar ne? Jis vis dar gyvena su drauge, ar ne? Nereikia labai daug vilciu deti i ji
Baikit su tuom nedek per daug vilciu, kaip bus, taip, rizikuoti verta, jei su vyru jau senai blogai ir nebera sansu, kad butu kitaip, tegul bando su nauju kurti santykius, nepavyks, tai nepavyks, kuri bandydama buti su vyru buvo garantuota, kad iki grabo bus kartu? Lygtais mes nei karto nesiskyrem, lygtais mums nebuvo taip, kad nepavyktu.
QUOTE(virga @ 2016 02 02, 12:13)
Tai ir bandyk. Geriau su vyru jau gal nebus. Jei nebus geriau su nauju(jei jis atsitrauks) tai nors busi issivadavusi is netenkinanciu santykiu. Tik idomu, ar pacios vaikas/ai dar mazi?
Va tas per gerai, gasdina. Kaip mano viena drauge sake: Galeciau ir noreciau su juo gyventi ir po mirties. Kai dar buvo euforijoje. Veliau ir sitame gyvenime issiskyre. Bet labai suprantu ta jausma. Tuos sparnus. Bet jie yra tik adrenalinas.
Su paskutiniu
delele postu is dalies sutinku.

Nereikalingi tie musu vaikai kitiems vyrams. Ne visada ir saviems vyrams tie vaikai reikalingi. Dar vienas galvos skausmas. Va viena musu forumiete irgi su meiluziu apsigyveno, o jos vaikas maiso jam.
Nesamones sneki, nepyk, pagal viena pvz. sprendi, o buna visaip, buna, kad ir svetimus vaikus myli, negi galima myleti tik savo? Tokios mazos musu sirdys? Mylim tik save ir savo vaikus?